Laimutės viešas dienoraštis

Lapkričio 8d. žiūrėjome M. Bejarto baletą “Balet for Life” (kitaip “Le presbytere”). Turiu pasakyt, Siemens arena tikrai netinkama vieta kultūriniams renginiams. Valanda grūdiesi kamščiuose aplink, kol susinervinęs parkuojiesi už kilometro ir su vakariniais bateliais klampoji per pažliugusias pievas. Po kelių tokių atvažiavimų mes jau žinojom situaciją, ir iš karto parkavomės toli – bent jau laiku atėjom į areną. O kiti vargšai dar ilgai rinkosi į salę po spektaklio pradžios..

Viduj, atstovėjus ilgiausią eilę prie rūbinės, paaiškėjo, kad teks mokėti po 2LT už paltą Po to norėjom užkąsti (spektaklis darbo dieną, ne visi spėja pavakarieniauti prieš jį). Vėl atitinkamai prasistumdžius eilėje, gauni tik “fast food’ą”, kurį tenka valgyti ten pat stoviniuojant ir stumdantis. Jokio jaukaus prisėdimo, belaukiant spektaklio..

Graudu buvo žiūrėti į išsipuošusias moteriškes betono sienų fone.. Paskutiniu metu teisingai interneto komentatoriai areną vadina: “tvartas”

Spektaklis, tegu man atleidžia jo gerbėjai, buvo nuobodus. Aš nesu labai didelė šiuolaikinio šokio gerbėja, bet būna spektaklių, kurie pritraukia nepriklausomai, ar tu gerbėjas ar ne;) Buvo pora vietų, kur sėdėjau neatitraukdama akių: pagal dainą “It’s a Kinda Magic” kurta scena, bei ta vieta, kur pagal Mozarto muziką lavonai šoka ligoninės lovose. Taip pat jaukiai atrodė sentimentali scena pagal “A Winter’s Tale” dainą.

O likusį laiką.. matai, kad atlikėjai labai vargo repetuodami, ir sunkiai vargsta rodydami visus triukus scenoje, bet nuo to idomiau nepasidaro “Garsieji” Versace kostiumai irgi nebuvo ypatingi, tiesiog aptempti baleto drabužiai, truputį pridedant spalvų.. Suprantu, kad balete didelės mados nepadarysi, nes trukdys artistams judėti. Bet gal tada ir nereikėtų labai afišuoti tos mados, kurios ten nėra?

Žodžiu rudeniškos nuotaikos anaiptol neprablaškė..