Mano areštas Vanaginės sode
Prieš daug metų Vanaginės sode,
atgailaudamas,
pasidaviau bulvėms.
Tai buvo savanoriškas areštas.
Dabar jos manęs nepaleidžia –
tos bulvės:
turiu jas atsargiai perrinkti,
nuvalyt akutes, kad pavasarį praregėtų daigai,
laiku pasodinti, ravėti, apkaupti, nukasti,
saugot, kad neperšaltų žiemą.
O kur dar visokie kiti augalai.
Aš pats čia save apsitvėriau,
pažymėjau, kur leidžiu sau vaikščiot, sėdėt,
kad nepažeisčiau tvarkos,
kurią čia įvedė vaiskrūmiai,
saulėgrąžos, bulvės
pagal griežtą augalų kodeksą.
Vakare,
po laisvų valandų
užrakinu pats save.
O naktį esu stebimas:
ežys, užkopęs laipteliais, patikrina,
ar tikrai esu viduje.
Kas rytą į beržą nutūpusi varna
prokuroro balsu pakartoja man nuosprendį
iš čia neišeiti.
O katinas Sigma stebi fosforine akimi,
kad slapčia neišeičiau.
Tik kai pajudu krenta po kojom.
Čia įvestu režimu
per daug negaliu skųstis:
man yra garantuotas sniegas, lietus
keturi metų laikai.
Tik dieną – katorgos darbas:
įnirtingai kasu, žemėtas, apsitaškęs žaliaukom,
juodos širdies.
Su Judo įniršiu, beveik bedievis,
negailestingas sliekams,
kurie raitosi perkirsti kastuvu.
Sulyginu iškilusius kauburėlius –
skruzdžių ir kurmių civilizacijas,
lyg pasaulio pabaigai viską sulygindamas.
Degradavęs kaimietis,
nubaudęs save,
kad kadaise išdavė žemę.
Į vakarą
būnu tuščias kaip rudenį kelias,
iki gyvenimo pabaigos nesitikintis amnestijos.
Naujausi komentarai