Laimutės viešas dienoraštis

Nė viena musė
įkyriu zirzimu
nežadina rytą.
Virtuvėj nėra skambėjimo,
asla neprilaistyta,
o pasuolėse
nieko nėra numesta.

Taip tylu,
kad net varis pajuodo
ir kerpėm apaugo langai.

Ir nėra pikto žodžio,
Įsidegančio kaip degtukas,
kad paskui naktį
būtų atleista lig ryto,
kol vėlei virtuvė ir kiemas
prigužės išalkusio gyvio.

Ir naktim
nėra to graudumo,
kad taip nusidirbai gyvenimą,
paimdamas šitokią vargšę,
to gailėjimo,
kad ji neprilygsta toms,
kur matai televizoriuj
ar sapnuos.

Kukutis jau nebežiūri į savo sapnus:
taip nori dabar to gailėjimo,

prilaistytos virtuvės
ir išalkusio gyvio –
nežinia jau kiek metų
namuos nėra nė vienos musės.
Kai apie tai pagalvoja –
dar labiau suima širdį.

(Marcelijus Martinaitis)

Jei dar ką kamuoja iš po žiemos užsilikusi depresija – valgykit daugiau žuvies! Ir čia ne koks juokas..