Laimutės viešas dienoraštis

Praeitas šeštadienis buvo viena smagiausių dienų mano gyvenime;) Iš ryto važiavom žiūrėti Manto tėvų atestacijos. Buvo gera klausyti senos geros šokių muzikos, matyti visus išsipuošusius, bešokančius. Sukilo prisiminimai, bet nesukilo liūdnumas (kuris dažnai lydis “senus gerus” prisiminimus). Pafotografavom, pafilmavom, pasikrovėm geros nuotaikos

Ir diena buvo fantastiška – šilta, saulė plieskia, žiedai visur… Tokią dieną nuodėmė namo grįžt, sykį jau miestan išvažiavus Taigi patraukėm į Sereikiškes, į “Vaikų kūrybos festivalį“. Pataikėm atvažiuot kaip tik tada, kai vaikų dviratukų ir triratukų eisena su balionais įžengė į Sereikiškes. Gražu pažiūrėt į šeimas: pvz tėtis su mama ant dviračio, kuriam nors už nugaros specialioje kėdutėje sėdi mažiausias, o didesnė mergaitė jau pati su dviratuku;) Pabuvom ten, pasidžiaugėm ir renginiu, ir šiluma bei saule.

Atėjus pietų metui, Tomas su Dalia parekomendavo ne per toliausia esantį kiniečių restoraną išsinešimui, ir pasiūlė savo dviračius! Negi čia tokį mažą atstumą mašina sukinėsies… Aš truputėlį prisibijojau, mieste nevažinėjus gi (hm, išskyrus vokiškame;) ). Ir iš viso ant dviračio kaži kada sėdėjus… Bet po jų patarimo “kas čia tokio, tik važiuok paskui Mantą” įsidrąsinau. Buvo super! Niekaip nepalyginama su važiavimo mašina. Tokiam pavasarį aš ir mašinoj važiuodama vis noriu išlipt, ar bent stogą galėt nukelti, tai galit įsivaizduot, kaip man patiko dviratis Vėjas plaukus kedena, oras grynas… Ech…

Galiausia, bevažiuodami namo po visko, dar stabtelėjom panery, prie japoniškų vyšnaičių (sakurų). Jos taip gražiai leidžiasi į pakalnę, link upės. Dar jaunutės, bet visos apsipylusios žiedais. O kas įdomiausia – daugybė žmonių susėdę tarp jų. Kas su kūdikiu, kas su draugais, kas poroj. Kas fotografuojasi žieduose, kas mėgaujasi saule… Ir jaunavedžių pora buvo, nuotaką fotografavo tarp krintančių žiedlapių. Gražu

Prisiminiau Salomėją Nėrį:

<…>
Kiek audrų per Lietuvą nuslinko,
Su šaknim išraudamos medžius…
Bet pavasariais… kaip akiai linksma,
Kaip šviesu po žydinčius sodžius.

—Kai sukibę rankom — lyg mergaitės,
Krykštaujančios, lengvos — paplasta
Leidžias į pakalnę obelaitės…
O palaiminta, šalie gimta!