Laimutės viešas dienoraštis

Ką tik grįžom nuo Glūko ežero Dzūkijoj. Glūko smuklėj šventėm gimtadienį.
Kai išvažiavom, Vilniuje pliaupė nesustodamas lietus. Perspektyva tokiu oru vėpsoti kažkur gamtoj, galbūt purvyne, kandamai uodų – atrodė labai nekokios. Bet ten nuvykus, švietė saulutė, ir nenustojo iki pat saulėlydžio. Tiesa, šioks toks lietutis nubėgo ežeru, bet jis tik iššaukė vaivorykštę, lanku apgaubusią visą ežerą, abu galus sumerkusią į vandenį. O lygiam vandeny atsispindėjęs jos lankas užbaigė apskritimą. Gražu
Ir be vaivorykštės buvo gražu: lygutėlis ežeras, iš visų pusių apsuptas lietaus nuplautų žalių miškų, žydram danguj baltos ir tamsios debesų pilys, iš lėto tolstančios nuo mūsų. Pašonėj plaukiojo gulbių šeimyna su penkiais vaikais, dar nenusimetusiais “bjauraus ančiuko” kailio, bet užaugusiais didesniais už žasį, susikėlusiais kojas ant nugaros. Per arti priėjus, “mama” imdavo šnypšt ne blogiau negu katė, pašiaušusi kailį;) O įsižiūrėjus į gylį, nenustodami zujo žuviukai, rausvom uodegėlėm. Vakarop būriais suplaukė į vieną vietą, iš gelmės išniro didelės žuvys, ir visi tingiai judėjo, tai išversdami baltą bilvą, tai iš nuobodulio šokteldami iš vandens.
Mes sėdėjom po stogu, bet lauke. Kartu su mumis pastoge dalijosi kregždutės – lizdelį galėjai ranka pasiekt. Matyt susisuko jį dar pavasarį, kai aplink viešpatavo ramuma, neįtarė, kad čia daugybė žmonių lankosi. Bet jos nelabai pyko dėl mūsų draugijos: atskrisdavo tiesiai virš galvų ir tūpdavo į lizdą. Tupėdavo, apžiūrinėdavo mus iš aukšto. Kartais pasikuisdavo – gal kiaušinius vartydama?
Grįžtant iš miškų ėmė kilt rūkas. Apačioj žalias samanų kilimas, iš jo kyla tamsūs, vėliau rausvėjantys pušų kamienai, viršuje įrėminami vėl žalios lapijos, ir viskas švelniam baltam rūke. Pagalvojau, kaip bepigu žmonėms kurti meną piešiant gamtą – gamta juk pati viską suderina ir nuspalvina. Belieka atkartoti Arba iškirsta vieta: baltą rūką kur ne kur dalija vertikalūs pušų kamienai, o tarp jų tai arčiau tai toliau pasiklydę krūmai, ar mažos eglutės – maži, suploti kupstai, lyginant su aukštomis pušimis. Tarsi ieškotų kelio…
Išvažiavus iš miškų, prie upelių ar ežerų irgi skleidėsi rūkas. Vis dar pilnas žolynų, bet jau pradėjusias rusti pievas dar labiau nurudino saulėlydis.
Taigi parsivežėm ne tik voveraites ir mėlynes iš pakelės – šį tą daugiau;)