Kino pavasario šeštadienį jau tampa tradicija iš ryto nueiti į Ghibli studijos animacinį filmuką
Taigi, Gake no ue no Ponyo.
Pernai džiaugiaus, kad anksti kėlusiems dalina kavą – šiemet gavos atvirkščiai, kavą dalindavo vakarais, o ryte baras buvo tuščias… O štai žiūrovų šiemet buvo daugiau (bent man taip pasirodė). Ir tėvų su vaikais, ir vidutinio amžiaus moteriškių… Gal pagaliau Lietuva atranda Hayao Miyazaki, žmogų, sukūrusį pirmą animacinį filmą, laimėjusį oskarą?
Aš esu prisiekusi jo fanė Kiti festivalio filmai – kaip loterija. Kad ir kiek domėsies, skaitysi, galvosi, vis tiek eidama nelabai žinai, ko tikėtis. O eidama į šitą filmuką, žinojau ko laukt ir nenusivyliau. Tai – kaip grįžimas namo Kalėdoms: šiltas, jaukus, ramus, nostalgiškas jausmas. Pamatai studijos logotipą juostos pradžioje ir nusišypsai:
Jeigu jūs nesate matę šio režisieriaus filmų, tai siūlau pradėti ne nuo Ponyo, o nuo princesės Mononoke. Arba bent jau “Spirited away“. Beje, parduotuvėse mačiau dvd, įgarsintų lietuviškai – nerekomenduoju. Didelė dalis filmo įspūdžio dingsta, klausant ne japoniškai…
Taigi, filmas buvo geras, žiūrėti buvo smagu: aplink mane sėdėjo minėtos vidutinio amžiaus moteriškės, ir visos smagiai juokėmės juokingose vietose
Senyvas indėnas mokė karštakošius savo genties jaunuolius:
- Kai tave kas nors mirtinai įžeidžia ir kraujas taip užverda, kad net nusprendi nužudyti kaltininką, prieš įvykdydamas kerštą prisėsk, prikimšk pypkę tabako ir užsirūkyk.
Surūkęs imsi galvoti, kad mirtis, ko gero, per didelė bausmė už padarytą skriaudą. Gal verčiau iškaršti tam nenaudėliui kailį?
Tada užtrauk antrą pypkę. Rūkyk lėtai, neskubėdamas. Po minutėlės pamanysi, jog pakaks ir to, jei užuot paleidęs kumščius į darbą, išplūsi priešininką užgauliausiais žodžiais.
Puiku! Pasirengęs iškoneveikti įžeidėją, dar kartą prisėsk ir prisidek trečią pypkę. Ją sutraukęs, panorėsi susitaikyti su tuo žmogumi.
- Rabi, ką manai apie pinigus? – paklausė jaunuolis mokytoją.
- Pažvelk pro langą, – tarė mokytojas. – Ką ten matai?
- Matau moterį su vaiku, dviejų arklių traukiamą vežimą, kaimietį, einantį turgun.
- Gerai. O dabar pažiūrėk į veidrodį. Ką matai?
- Ką gi galėčiau matyti, Rabi? Žinoma, save patį.
- Dabar pamąstyk: langas yra padarytas iš stiklo, taip pat ir veidrodis. Tereikia padegti stiklą plonyčiu sidabro sluoksniu, ir žmogus ima matyti tik save patį.
Sutinkame daug žmonių, kurie savo langus pavertė veidrodžiais. Jiems atrodo, kad žiūri į lauką, bet iš tikrųjų mato tik save. Neleisk, kad tavo širdies langas pavirstų veidrodžiu.
Truputį vėluojam, bet kad.. toli buvom O ir šiaip, oras dar toli gražu ne kinopavasariškas, netraukia į festivalį (ech, prisimenu pernai, kai ėjau su bateliais ir atsegiotu lietpaltuku…).
Žiūrėjau dokumentinį “Bilietas į Rojų” (iš nuotraukos nepasakysi, kad dokumentika) :
ir nuo realybės atitrūkusį “Tuščias lizdas“:
Garsus išmintimi indas ir geraširdis italas buvo puikūs draugai. Jie susipažino Indijoje, kur italas su šeima leidosi į turistinę kelionę. Tapęs italų gidu, indas vežiojo juos po tolimiausias ir gražiausias šalies vietoves.
Sužavėtas italas pasikvietė indą paviešėti savo namuose Milane. Norėjo atsidėkoti už pastarojo paslaugumą, supažindinti naująjį bičiulį su gimtuoju miestu.
Iš pradžiu indas atkakliai atsisakinėjo, tačiau galiausia leidosi draugo įkalbamas ir ryžosi sėsti į lėktuvą.
Jau kitą dieną abu vaikščiojo Milano gatvėmis. Svetimšalio šokoladinė veido spalva, juoda barzda bei geltonas turbanas atrodė neįprastai ir traukė praeivių žvilgsnius. Milanietis didžiavosi savo bičiuliu, tad žingsniavo aukštai iškėlęs galvą.
Staiga indas aikštės vidury stabtelėjo ir paklausė:
- Ar girdi tai, ką aš girdžiu?
Kiek sutrikęs milanietis įtempė ausis, tačiau negirdėjo nieko, išskyrus mašinų ūžesį.
- Kažkur netoliese griežia svirplys, – tęsė atvykėlis tvirtu balsu.
- Negali būti, – papurtė galvą bičiulis. – Čia tik miesto triukšmas. Be to, iš kur čia galėtų atsirasti svirplys?
- Tikrai nesuklydau. Gridžiu čirpiant svirplį, – pakartojo indas ir pasilenkęs ėmė raustis lapų šūsnyje.
Milanietis nepatikliai stebėjo jį. Po minutėlės svečias jam parodė mažytį vabzdį, savo giesme tarsi priekaištaujantį išdrįsusiems trukdyti jo koncertą.
- Dabar įsitikinai, kad čia svirplys? – paklausė indas.
- Taip, – sutiko italas. Jūsų, indų, klausa daug aštresnė, nei mūsų, baltųjų…
- Klysti, – šyptelėjo išminčius. – Tik pažvelk…
Taip taręs, išsitraukė is kišenės mažytę monetą ir metė ją ant grindinio. Akimirksniu keturi ar penki praeiviai atsigręžė pasižiūrėti.
- Matai? – susijuokė svečias. – Ši moneta skambtelėjo daug tyliau nei griežė svirplys. Tačiau kiek baltųjų tai išgirdo!
Svilikas! Papildė įprastinį paukščių kontingentą už mano lango;) Bet jau flegmatikas... 5min ant vienos šakos, paskrenda 20cm, ir vėl 5min.. 2 weeks ago
Naujausi komentarai