Laimutės viešas dienoraštis

Garsus išmintimi indas ir geraširdis italas buvo puikūs draugai. Jie susipažino Indijoje, kur italas su šeima leidosi į turistinę kelionę. Tapęs italų gidu, indas vežiojo juos po tolimiausias ir gražiausias šalies vietoves.
Sužavėtas italas pasikvietė indą paviešėti savo namuose Milane. Norėjo atsidėkoti už pastarojo paslaugumą, supažindinti naująjį bičiulį su gimtuoju miestu.
Iš pradžiu indas atkakliai atsisakinėjo, tačiau galiausia leidosi draugo įkalbamas ir ryžosi sėsti į lėktuvą.
Jau kitą dieną abu vaikščiojo Milano gatvėmis. Svetimšalio šokoladinė veido spalva, juoda barzda bei geltonas turbanas atrodė neįprastai ir traukė praeivių žvilgsnius. Milanietis didžiavosi savo bičiuliu, tad žingsniavo aukštai iškėlęs galvą.
Staiga indas aikštės vidury stabtelėjo ir paklausė:
- Ar girdi tai, ką aš girdžiu?
Kiek sutrikęs milanietis įtempė ausis, tačiau negirdėjo nieko, išskyrus mašinų ūžesį.
- Kažkur netoliese griežia svirplys, – tęsė atvykėlis tvirtu balsu.
- Negali būti, – papurtė galvą bičiulis. – Čia tik miesto triukšmas. Be to, iš kur čia galėtų atsirasti svirplys?
- Tikrai nesuklydau. Gridžiu čirpiant svirplį, – pakartojo indas ir pasilenkęs ėmė raustis lapų šūsnyje.
Milanietis nepatikliai stebėjo jį. Po minutėlės svečias jam parodė mažytį vabzdį, savo giesme tarsi priekaištaujantį išdrįsusiems trukdyti jo koncertą.
- Dabar įsitikinai, kad čia svirplys? – paklausė indas.
- Taip, – sutiko italas. Jūsų, indų, klausa daug aštresnė, nei mūsų, baltųjų…
- Klysti, – šyptelėjo išminčius. – Tik pažvelk…
Taip taręs, išsitraukė is kišenės mažytę monetą ir metė ją ant grindinio. Akimirksniu keturi ar penki praeiviai atsigręžė pasižiūrėti.
- Matai? – susijuokė svečias. – Ši moneta skambtelėjo daug tyliau nei griežė svirplys. Tačiau kiek baltųjų tai išgirdo!

(Bruno Ferrero)