Laimutės viešas dienoraštis

Kino pavasario šeštadienį jau tampa tradicija iš ryto nueiti į Ghibli studijos animacinį filmuką
Taigi, Gake no ue no Ponyo.

Pernai džiaugiaus, kad anksti kėlusiems dalina kavą – šiemet gavos atvirkščiai, kavą dalindavo vakarais, o ryte baras buvo tuščias… O štai žiūrovų šiemet buvo daugiau (bent man taip pasirodė). Ir tėvų su vaikais, ir vidutinio amžiaus moteriškių… Gal pagaliau Lietuva atranda Hayao Miyazaki, žmogų, sukūrusį pirmą animacinį filmą, laimėjusį oskarą?
Aš esu prisiekusi jo fanė Kiti festivalio filmai – kaip loterija. Kad ir kiek domėsies, skaitysi, galvosi, vis tiek eidama nelabai žinai, ko tikėtis. O eidama į šitą filmuką, žinojau ko laukt ir nenusivyliau. Tai – kaip grįžimas namo Kalėdoms: šiltas, jaukus, ramus, nostalgiškas jausmas. Pamatai studijos logotipą juostos pradžioje ir nusišypsai:

Jeigu jūs nesate matę šio režisieriaus filmų, tai siūlau pradėti ne nuo Ponyo, o nuo princesės Mononoke. Arba bent jau “Spirited away“. Beje, parduotuvėse mačiau dvd, įgarsintų lietuviškai – nerekomenduoju. Didelė dalis filmo įspūdžio dingsta, klausant ne japoniškai…
Taigi, filmas buvo geras, žiūrėti buvo smagu: aplink mane sėdėjo minėtos vidutinio amžiaus moteriškės, ir visos smagiai juokėmės juokingose vietose

Senyvas indėnas mokė karštakošius savo genties jaunuolius:
- Kai tave kas nors mirtinai įžeidžia ir kraujas taip užverda, kad net nusprendi nužudyti kaltininką, prieš įvykdydamas kerštą prisėsk, prikimšk pypkę tabako ir užsirūkyk.
Surūkęs imsi galvoti, kad mirtis, ko gero, per didelė bausmė už padarytą skriaudą. Gal verčiau iškaršti tam nenaudėliui kailį?
Tada užtrauk antrą pypkę. Rūkyk lėtai, neskubėdamas. Po minutėlės pamanysi, jog pakaks ir to, jei užuot paleidęs kumščius į darbą, išplūsi priešininką užgauliausiais žodžiais.
Puiku! Pasirengęs iškoneveikti įžeidėją, dar kartą prisėsk ir prisidek trečią pypkę. Ją sutraukęs, panorėsi susitaikyti su tuo žmogumi.

(Bruno Ferrero)