Hamletas
Ajajaj, kaip aš jus buvau apleidus ir jūs nieko nežinot apie mano gyvenimo aktualijas 
Tai bandau taisytis: antradienį buvau O.Koršunovo “Hamlete“. Nebuvau planavus, pasiūlė Rasa. Paskui paaiškėjo, kad už dyką. Taigi reziumuojant: Rasos gimimo dieną ji man padovanojo nemokamą spektaklį. Ir dar pasakė, kad anksčiau bilietai į jį kainavo 90Lt… Aš jai padovanojau dėžutę griliažinių saldainių. Rožę pridėti pamiršau: visą parą atsiminiau, o kai reikėjo išlipti iš troleibuso jos pirkti – pamiršau…
Aha, tai apie ką mes čia? Apie Hamletą. Nežinau, sunku man spektakliuose… Jeigu jie “nueina paskui publiką” (kaip gražiai išsireiškė po spektaklio vykusiame pokalbyje aktoriai), tada bepiga: sėdi, juokies, kiekvienam veiksme matai savo ar kaimyno gyvenimą. Viskas aišku, viskas tau pritaikyta ir dar pakramtyta, kad lengviau suvirškintum Hamletas ne iš šitų, pakramtytų. Bežiūrėdama lyg ir maniau kažką supratus, bet po spektaklio nuėjom į pokalbį su režisierium ir aktoriais – ir supratau, kad norint tikrai giliai suprast, reikia eiti ne vieną ir ne du kartus. Kaip tada įmanoma lankyti spektaklius, jei į kiekvieną eiti po kelis kartus? Ir pinigine, ir laiko prasme sunku. Vadinas – geriau neiti iš viso. Prastai perfekcionistams;)
O dabar ne taip giliai kabinant: labai graži scena, kur Ofelija kalbasi su Hamletu. Balta suknele, gausybė baltų gėlių ir nakties juodumo likusi scena… O Hamletas nulėkęs į publiką, per pora kėdžių nuo tavęs jai replikuoja Beje, irgi neapšviestas…
Ooo, dėl apšvietimo: porąsyk buvo dingusi elektra. Ir taip mažai apšviestą spektaklį buvom privesti žiūrėti tamsoj! Bet sakyčiau labai tiko: aš net buvau pamanius, kad taip turi būti. Ypač, jeigu šviesa dingsta tada, kai kažkuris vyriškas personažas “kabina” kažkurį moterišką personažą. Ne vien žodžiais, ir veiksmais… Rimtai pamaniau, kad čia režisieriaus sprendimas: link nepadorių krypstančius veiksmus paslėpti nuo mūsų akių, paliekant tik garsus
Po spektaklio, kaip minėjau, vyko susitikimas su režisierium, kompozitorium ir aktoriais. Buvo smagu Pasijaučiau, lyg vėl būčiau studenčiokė… Juo labiau, kad dėl to susitikimo teko praleisti paskutinius troleibusus. Taigi žingsniavom su Rasa per ne patį saugiausią Kalvarijų gatvės rajoną ir valgėm griliažą. Po to su taksi važiavau namo ir bijojau ar užteks litų. Su taksi buvau šimtą metų nevažiavus – tai irgi priminė man laikus, kai su taksi į bendrabutį grįžinėdavau…
Nuostabus vakaras;)
Dar liko nepaminėtas teatro kavinės berniukas (barmenas būtų per šaltas jo apibūdinimas), kuris dalino fantastiškai kvepiančią (patvirtinta ne vieno palei kavinę stoviniavusio žiūrovo) kavą ir pyragaičius, bei “mokėsi” skaičiuoti mintinai T.y. mintyse sudėjo, kiek man kainuos, o po to pasitikslino, suvedęs į kasos aparatą. Kai jo taip ir paklausiau: “mokotės skaičiuoti?”, jis visai nesusigėdęs patvirtino Mėgstu žmones su geru jumoro jausmu – reikia būti dvasiškai stipriu, kad pasijuoktum iš savęs
Naujausi komentarai