Laimutės viešas dienoraštis

Plaukai su balta šviesa taip sunkūs
Nešiot, kaip melstis į žemės dulkes
Sunku.
Žolynai pečius apstojo,
O jų šešėliai prie tavo kojų.
Žiūri į dangų, kaip eina laikas. –
Dabar už saulės spindulio laikos
Darbų tos rankos, liūdnos, prakaulės.

Daugiau nešaukia keliais pasaulis.

Motina mūsų! Kaip medis gojuj,
Toks sūkuringas tamsoj ilgojoj,
Naktų ir tujei neišmiegojai.
Dangus tik sukos…
Gėloj pirmojoj
Išduoda visas pasaulis, veltui
Lyg iš po žemių šaukies pavojuj.
Vien tau kaip lapas veidas pagelto,
Dalinant ranką, kuria žegnojais.

Žvelgi į vieną vietą – lyg tūno
Ten dingę metai. Nuo to kartumo
Kaip metėlė tu žila. Pagojais
Keliai bildėjo, it karstan grumstai,
Karuos mus vežant. Ar kas supranta?

Gal paskutinį kartą sudurstei
Amžiną ugnį vandens pakrantėj.
Taškuotos baltos žydrynėj vyšnios.
Linguodamos ten uodegas juodas,
Kol tik užspringo akuotais, juokės
Gegutės – veido bruožams kukavo,
Kad pagadino juos raukšlės ryškios
Nuo bado, maro, ugnies ir karo.

Bet rodės – viską mažam sudievins,
Sakytum saulė nubrauks purvyną,
Tie tavo lūpų šauktieji skiemens:
Graži tu, mano brangi tėvyne.

(J.Juškaitis)