Laimutės viešas dienoraštis

Šiandieninis mano “palaigymas” ( žodis turbūt patiko dėl to, kad šaknis panaši į mano vardo šaknį;) ) internete baigėsi ekologiškose ganyklose. Todėl sulauksit daugiau įrašų šia tema.
Niekad nebuvau abejinga gamtai… Stengiuosi nelaužyti šakų (matėt, kaip apskainiotos būna alyvos ar vyšnaitės, žydinčios ranka pasiekiamose vietose? o blogiausia dalis, daugumą tų žiedų randi už kelių metrų numestus…), neužminti ant šaligatviuose gyvenančių skruzdėlių, ir daug kitų dalykų daryti. Pernai išgelbėjau tris iš sutrupėjusio lizdo iškritusius kregždžiukus – neapsakomas jausmas Patinka visoki išlindimai iš miesto į gamtą: ar tai būtų paprasčiausia kelionė autobusu per žaliuojančią Lietuvą, ar nuvažiavimas iki ežero išsimaudyt, ar piknikas grynam ore.

Dėl to stengiuosi būti atsakinga, domėtis, ką galima padaryti geriau negu iki šiol darei, ir tai daryti. Taigi spėju, ateity sulauksit daugiau įrašų panašiom temom. O šįsyk cituoju “Žurnalo apie gamtą” redaktoriaus žodį, rastą
http://ekologija.blogas.lt/501321/naujas-zurnalo-apie-gamta-numeris.html

Sprogte išsprogo pavasaris. Jei dangus nepašykštėtų lietaus, žaluma kaipmat suvešėtų ir užgožtų pernykščius lapus, nurudavusią žolę, paslėptų pakelėmis ir pamiškėmis tautiečių išbarstytas akis badančias šiukšles…

Matyt, dar prireiks ne vienos apsivalymo akcijos „Darom“, tik pirmiausia reikėtų apsivalyti savo pačių vidų, savo mintis, pasverti savo vertybes.

Kone kasdien pavakare skubu į mišką pas žvėris ir paukščius. Ypač nekantriai laukiu savaitgalių, kai jų draugija galiu mėgautis nuo aušros iki pat paskutinių už horizonto pranykstančių saulės spindulių. Stebiu žolę baugščiai kramsnojančius elnius, risnojančias grakštuoles stirnas, velėną knisančius šernus. Klausausi nesuskaičiuojamo paukščių choro. Gėriuosi saulės atokaitoje plazdenančiu drugiu.

Nepatikėsite – nepastebėjau jokios krizės, jokio sunkmečio. Viskas sukasi tokiu pačiu ritmu, kokiu gamta alsavo tūkstančių tūkstančius metų.

Kodėl? Todėl, kad nė vienas gyvis nesigviešia daugiau, nei jam reikia ar priklauso, tenkinasi jį pramaitinančiu miško gabalu ir ne daugiau, nesiekia turėti ir nepavydi geresnės olos ar uokso gretimai įsikūrusiems kaimynams. Nepastebėjau nė vieno gobšuolio vabalo ar žemės kirmino, nemačiau, kad kas skolintųsi iš kito ar gyventų ateities sąskaita.

Absoliučiai viskas teisinga, teisėta, nelaužomi jokie Gamtos sukurti įstatymai. Viskas tobula, jei ne žmogus… Primetęs savo valią, savo taisykles, metodikas, įstatymus, viską pavertęs savo nuosavybe, su kuria mano galintis daryti ką tinkamas.

Tiesiog į galvą netelpa prieš saugomų teritorijų instituciją sukilusių profesorių, savininkų ir visuomenininkų retorika. Jiems, mat, visokie vabalėliai ir augalėliai trukdo gyventi. Gerai Stalinas savo laiku padirbėjo, kad dar iki šiol nemažai daliai mūsų žmogus – tai pasaulio nukariautojas ir valdovas. Ir tik jo valioje spręsti, kas turi teisę šalia egzistuoti, kiek gyventi, kada koks medis savo „techninę“ brandą pasiekia.

Neteko girdėti, kad skruzdė, kamanė, dilgėlė ar koks kitas gyvis žmogui būtų diktavęs, kaip gyventi, ar savo teises į gyvenimą įrodinėtų. Jie žūdami – raunami, naikinami, žudomi, šaudomi, kertami, nuodijami, užbetonuojami – tik
nebyliai mums sako: leiskite gyventi…

Romualdas Barauskas
“Žurnalo apie gamtą” redaktorius

Žurnalą įsigyti galite aplankę www.lutute.lt svetainę.