Laimutės viešas dienoraštis

aš neturiu sekmadienio, aš neturiu
ir nežinau, ar kada nors turėjau,
atsimenu tik tiek, kad jis išėjo,
na, o dabar ir aš jau išeinu,
o juk atrodo, tiek nedaug reikėjo,
kad viskas pasibaigtų kiek kitaip,
juk buvo pokeris iš miesto kaladėlių,
juk buvo tiek, ko nežinau, ko nežinai.

ir gal kiek keista, bet tikrai teisinga,
kad sniegas tirpsta tiesiai į akis,
durnelis paukštis laukia, kol prašvis,
ir moterys po truputį atpinga,
kai eskadronas lydi eskadroną,
kai vienas sau pasižadi – gana,
čia krenta paskutinė kometa
tik tipui neaiškiam į kapišoną,
ir supranti nerišliai, bet baltai – žiema.

(Paulius Norvila)