- Kiek sveria snaigė? – paklausė zylė balandžio.
- Mažiau už nieką, – atsakė pastarasis.
Tada zylė ėmė pasakoti:
-Man besiilsint ant pušies šakos, pradėjo snigti. Tarsi sapne lengvutės snaigės tyliai ir švelniai gulė ant žemės. Neturėjau ką veikti, tad ėmiau skaičiuoti snaiges, besileidžiančias ant mano šakos. Suskaičiavau 3 751 952. Kai nurkito 3 751 953-oji snaigė, sverianti mažiau už nieką – kai tu sakei – šaka nulūžo…
Tai tarusi zylė purptelėjo ir nuskrido,
Balandis, kuris dar Nojaus laikais buvo pagarsėjęs kaip taikos nešėjas, giliai susimąstė, o po to pats sau tarė:
- Galbūt ir tam, kad pasaulis staiga pražystų taika, tetrūksta vieno žmogaus?
Galbūt trūksta tik tavęs…
(Bruno Ferrero)
Vakar pasipuosiau Velykoms. Dabar mano lange sklando avineliai-debeseliai, o geliu vazonuos laksto zuikuciai ir dygsta kiausiniai;)
Gyveno kartą neturtingas kuklus žmogelis. Kas vakarą po sunkios darbo dienos sliūkindavo namo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Atšiauriai nužvelgdavo važiuojančius automobiliais ir sėdinčius baruose prie stalelių.
- Tokiems bepigu gyventi, – burbėdavo, vos ne vos įsigrūdęs į tramvajų, suspaustas kaip silkė statinėja. – Jie nežino, kas yra vargas. Jų gyvenimas rožėmis klotas… Pabandytų tokie panešti mano kryžių!..
Viešpats su begaline kantrybe klausėsi žmogaus skundų. Vieną vakarą jį pasitiko prie namo durų.
- Ak, čia tu, Viešpatie? – nustebo varguolis. – Net i rnemėgink manęs guosti. Pats žinai, kokį sunkų kryžių ant pečių man užkrovei!
Žmogus niršo labiau nei bet kada.
Viešpats geranoriškai nusišypsojo ir pasiūlė:
- Eime su manimi. Galėsi išsirinkti kitą.
Akimirksniu jiedu atsidūrė milžiniškoje dieviško grožio žydroje oloje. Čia buvo pilna kryžių kryželių: mažų, didelių, lygių, gruoblėtų, išraižytų įvairiais ornamentais.
- Tai žmonių kryžiai, – paaiškino Viešpats. Išsirink kurį nori.
Žmogelis nutrenkė savąjį kryžių į kampą ir pasiraitojęs rankoves puolė rinktis.
Pasičiupo lengvutį kryžių, bet šis buvo pernelyg ilgas ir visur kliuvo. Pasikabino ant kaklo vyskupo kryžių, tačiau jame neįtikėtinai daug svėrė atsakomybė ir auka. Kitas kryžius, iš pažiūros nedidukas ir nesunkus, vos tik žmogus užsikėlė jį sau ant pečių, pradėjo durti, tarsi būtų prismaigstytas vinių. Stvėrė sidabrinį žvilgantį kryžių, bet vos prisilietus jį užplūdo toks vienišumo ir apleistumo jausmas, kad iškart radinį pastatė atgal į vietą. Griebė visus kryžius iš eilės, bet nė vienas jam netiko.
Galiausiai tamsiame kampe aptiko mažą, aptrintą kryžių. Šis nebuvo per sunkus ir atrodė ganėtinai patogus. Regis, buvo skirtas kaip tik jam.
- Renkuosi šitą! – džiūgaudamas sušuko ir, užsidėjęs išsirinktąjį kryžių ant pečių, išskubėjo iš olos.
Viešpats pažvelgė į žmogelį švelniu meilingu žvilgsniu. Tą akimirką žmogus pastebėjo, kad laiko savo senąjį kryžių, kurį buvo nusviedęs į kampą. Tą, kurį nešė ant pečių visą gyvenimą.
“Kuo toliau žengiame gyvenimo keliu, tuo labiau būtį nutvieskia šviesa, ryški lyg sapne, kol galiausiai tampa aiški kiekvieno reiškinio priežastis” (Richter)
(Bruno Ferrero)
.. skelbiu atidarytą! (ghr, twitpic nukandžioja tekstus..)
http://twitpic.com/1bthtv – Pagrindinis kelionės tikslas aišku nebuvo verba… Buvo potvynių apžiūrėjimas ir šašlykų kepimas. Piknikų sezoną
Vakar turėjau džiaugsmo pati susiskinti sau verbą! Argi ne džiaugsmas, kai gyveni miesto betone? 
Prie Šalčios upelio (Merkio intakas)
Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinių:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, – papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, – pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.
“Išmokome skrieti lyg paukščiai, plaukioti kaip žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams” (Martin Luther King)
(Bruno Ferrero)
Galvoju, kaip čia taip ilgai užsibrausinau… Taigi nemačiomis laikas prasisuko ir vieną valandą viršaus užkrovė
Norėjau užmest akį į savo preliminarią pajamų deklaraciją. Norėtum – niekas tau jos dar neparuošė…
Pas mane atklysta žmonės, ieškantys kada sukamas laikas. Kad neklaidžiotut tamsybėse, cituoju:
kasmet kovo mėnesio paskutinįjį sekmadienį trečią valandą nakties laikrodžio rodyklės sukamos valandą į priekį, o spalio paskutinįjį sekmadienį ketvirtą valandą – valandą atgal
Taigi šį sekmadienį (kovo 28d.) 3 val. nakties laikrodį pasuksime kad būtų 4val. ir eisime miegoti viena valanda sutrumpėjusio miego…
O tiems, kuriuos domina amžiais nesibaigianti diskusija, ar apsimoka, kam iš to nauda, ar sveikatai nekenkia, ir pan., paskaitinėkite čia:
http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/sekmadienio-nakti-galesime-miegoti-ilgiau-23193
http://www.15min.lt/naujiena/spausdinti/zmones/grozisnsveikata/laikrodzius-persukti-ar-tai-taip-paprasta-53-11520/
Naujausi komentarai