Laimutės viešas dienoraštis

Gyveno kartą neturtingas kuklus žmogelis. Kas vakarą po sunkios darbo dienos sliūkindavo namo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Atšiauriai nužvelgdavo važiuojančius automobiliais ir sėdinčius baruose prie stalelių.
- Tokiems bepigu gyventi, – burbėdavo, vos ne vos įsigrūdęs į tramvajų, suspaustas kaip silkė statinėja. – Jie nežino, kas yra vargas. Jų gyvenimas rožėmis klotas… Pabandytų tokie panešti mano kryžių!..
Viešpats su begaline kantrybe klausėsi žmogaus skundų. Vieną vakarą jį pasitiko prie namo durų.
- Ak, čia tu, Viešpatie? – nustebo varguolis. – Net i rnemėgink manęs guosti. Pats žinai, kokį sunkų kryžių ant pečių man užkrovei!
Žmogus niršo labiau nei bet kada.
Viešpats geranoriškai nusišypsojo ir pasiūlė:
- Eime su manimi. Galėsi išsirinkti kitą.
Akimirksniu jiedu atsidūrė milžiniškoje dieviško grožio žydroje oloje. Čia buvo pilna kryžių kryželių: mažų, didelių, lygių, gruoblėtų, išraižytų įvairiais ornamentais.
- Tai žmonių kryžiai, – paaiškino Viešpats. Išsirink kurį nori.
Žmogelis nutrenkė savąjį kryžių į kampą ir pasiraitojęs rankoves puolė rinktis.
Pasičiupo lengvutį kryžių, bet šis buvo pernelyg ilgas ir visur kliuvo. Pasikabino ant kaklo vyskupo kryžių, tačiau jame neįtikėtinai daug svėrė atsakomybė ir auka. Kitas kryžius, iš pažiūros nedidukas ir nesunkus, vos tik žmogus užsikėlė jį sau ant pečių, pradėjo durti, tarsi būtų prismaigstytas vinių. Stvėrė sidabrinį žvilgantį kryžių, bet vos prisilietus jį užplūdo toks vienišumo ir apleistumo jausmas, kad iškart radinį pastatė atgal į vietą. Griebė visus kryžius iš eilės, bet nė vienas jam netiko.
Galiausiai tamsiame kampe aptiko mažą, aptrintą kryžių. Šis nebuvo per sunkus ir atrodė ganėtinai patogus. Regis, buvo skirtas kaip tik jam.
- Renkuosi šitą! – džiūgaudamas sušuko ir, užsidėjęs išsirinktąjį kryžių ant pečių, išskubėjo iš olos.
Viešpats pažvelgė į žmogelį švelniu meilingu žvilgsniu. Tą akimirką žmogus pastebėjo, kad laiko savo senąjį kryžių, kurį buvo nusviedęs į kampą. Tą, kurį nešė ant pečių visą gyvenimą.

“Kuo toliau žengiame gyvenimo keliu, tuo labiau būtį nutvieskia šviesa, ryški lyg sapne, kol galiausiai tampa aiški kiekvieno reiškinio priežastis” (Richter)

(Bruno Ferrero)