Laimutės viešas dienoraštis

Kažkokia hiperaktyvi diena. Sulaukiau gal 8 skambučių,kai šiaip būna 1x per savaitę %) Neskaičiuojant 9misscall’ų,kurie pažadino iš ryto…

Kadaise rašiau:

Jei jums viskas nesiseka, nesižudykite, vis vien nepavyks.

Bet jei nepatikėjote mano autoritetu (visai galimas daiktas), ir vis tik patraukėte link tilto… tenai jus pasitiks lentelė:


Užskaitau

Beje, aš ne šiaip apie žudymąsi: nuo rytojaus prasideda pilnatis, visų depresyvių asmenybių siaubas.

Mmm, pasiplaukiojom Trakų ežeruos valtele. Vanduo lygus kaip stiklas, saulė kepina, net išsirengi.. Vis dar jaučiu bangavimą po kojomis

Tokiu žiemišku oru gera namo važiuoti šildomomis sėdynėmis

Grįžusi namo Velykoms, radau pakelėje išpjautus topolius… Senelių sodinti ir tankia alėja ošę abiem pusėm kelio visą vaikystę ir vėliau, kai juo grįžinėdavau namo iš studijų… Pjauti pradėjo ne šiemet. Pernai vienas ūkininkas išpjovė dalį, esančią ties savo ganyklomis – mat jeigu koks nuluš, tai dar užmuš jo besiganančius gyvulius. Nors kiek žinau, gavo baudą, ir turėjo atsodinti, bet pradžia buvo padaryta. Matyt bloga pradžia – irgi pusė darbo. Neužilgo buvo nupjauti visi topoliai toje kelio pusėje. O šiemet jau susidorota ir su kita puse. Dabar grįžtant namo niekas tavęs neužstoja nuo įsisiautėjusių vėjų..

O grįžus į Vilnių po Velykų, radau žinią apie išpjautas Sereikiškes. Toks žingsnis susilaukė daug komentarų, blogų įrašų, facebook’e sukurta grupė. Jums cituoju savo komentarą po laimikio įrašu:

Pagal apibrėžimą, parkas yra pirmiausia medžiai. Ne fontanai, kavinės, žaidimų aikštelės, ar kita.
http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/parkas
Dėl to keistai skamba argumentai už medžių kirtimą. Kai mes iškertam tai, kas jau yra parkas, ir gaminame kažką, kas bus parku tik po dešimtmečių…
Sakot “nesveiki ir ligoti”? Abejoju, aš skaičiau, kad kertami sveiki, tačiau menkaverčiai medžiai. O kuo matuojama medžio vertė? Kad jis retos veislės? Kad kainuos tūkstančius (nes dabartiniai taigi nekainuoja)? Kad gidai galės pasakot turistams, kaip rimtai medžiai buvo atrenkami, iš kokių tolimų šalių vežami, ir kiek kainavę?
Nežinau, man rodos mes sumaišę vertybes. Argi medžio vertė nėra pavėsis, ošimas, paukščiai į jį atklystantys? Nauji sodinukai šitokią vertę galės pasiūlyti tik po 50 metų! Tai argi ne jie yra visiškai nevertingi parke?
O dėl visų siūlomų šalutinių pramogų objektų… Jie savaime nėra blogis. Bet jei norint juos įrengti, reikia iškirsti parką – something is wrong. Something is terribly wrong. Gal jiems tada vieta kitur, kitose miesto erdvėse, jeigu netelpa kartu su medžiais?
Taigi, aš už renovaciją ir už parką. Bet kategoriškai prieš medžių kirtimą. Kaip kažkas kažkur pakomentavo: “kai kertami medžiai visada skauda”…

Būdama sąžininga, turiu pasidalinti ir kitos pusės nuomone: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-21-architektai-m-pakalnis-ir-j-simeliuniene-parkas-visu-pirma-yra-zmogaus-ranku-kurinys/43741

O taip pat rekomenduoju šiandien pažiūrėti laidą “Gamtos patruliai” 19:55 per LRT. Kalbės ne apie Sereikiškes, bet taip pat apie iškirstus medžius Marijampolės dvare. Kas neturi Tv, ar yra per toli nuo Lietuvos – yra LRT grotuvas internete, galite realiu laiku žiūrėti visą programą.

Taigi, panašu kad pavasaris, kuris turėtų būti gamtos atgimimo metas, dažnai gaunasi ir gamtos naikinimo metas… Ir kad architektų naudojamas apibūdinimas “agresyvi invazinė rūšis” pirmiausia taikytinas ne negalintiems savęs apginti medžiams, bet žmonėms…

sninga?!?!?

jau kuris laikas vaziuodama troleibusais turiu uzsiemima: bandau atspet kurie medziai prazys baltai;)

Ant siūlelio
kabaliuoja
voriukas
į save įsikibęs
savo valstybėje
dieną skina
celebruodamas
tylą
trūksta žodžių
išsakyti
jo vienišybei
užsispyrimui
įsitvirtinti savyje
tokiomis aplinkybėmis

Ineza Juzefa Janonė

Dear Diary,

Sometimes I just feel like a cracked pot; but then I remember the story of the two water pots. Here’s how it goes:

Long ago and in a faraway place, a water bearer had two large pots. Each was hung on the end of a pole, which he carried across his back. One pot was perfect. The other had a crack in it. [That's me.]

At the end of the long walk from the stream to the house, the cracked pot was only half full. The pot was very sad about his imperfection. [Sometime, you try doing a content page following all the rules.]

After two years, the pot spoke to the water bearer, saying he was a failure and ashamed that the crack allowed water to leak out all the way back to the house. [Me: Do I have enough keywords? The right ones? Too much product? Not enough? How about the format?]

The bearer said, “Did you notice that there are flowers only on your side of the path? That’s because I have always known about your flaw. I planted flower seeds on your side of the path. And every day while we walk back from the stream, you have watered them. For two years, I have been able to pick these beautiful flowers to decorate the table. Without you being just the way you are, there would not be this beauty to grace the house.” [Instructor to me: You can do it!]

The moral of this story is: Each of us has our own unique flaw. We’re all cracked pots, but it’s the cracks and flaws we have that make our lives interesting and rewarding. You have to take each person for who they are, look for the good in them, and help them recognize their strengths.

http://www.buzzingkidsworld.com/buzzblog.php?category_id=32873

//mano laisvas vertimas:

Mielas dienorašti,

kartais aš jaučiuosi kaip įtrūkusi puodynė. Bet tada aš atsimenu istoriją apie dvi vandens puodynes. Štai kaip viskas vyko:

Seniai seniai tolimoj karalystėj vandens nešėjas turėjo dvi dideles puodynes. Kiekvieną kabindavo gale lazdos, kurią nešdavo ant pečių. Viena puodynė buvo tobula, kita turėjo įtrūkimą. [tai aš]

Ilgo kelio nuo upelio iki namų gale, įtrūkusi puodynė buvo tik pusiau pilna. Puodynė labai sielojosi dėl savo netobulumo. [Kartais tu stengiesi pagaminti turinio puslapį pagal visas taisykles.]

Po dviejų metų puodynė prabilo vandens nešėjui, sakydama, kad yra netikusi ir jai gėda, kad įtrūkimas leidžia vandeniui bėgti visą kelią iki pat namų. [Aš: Ar turiu pakankamai raktinių žodžių? Ar jie teisingi? Per daug produktų? Nepakankamai? O kaip formatas?]

Nešėjas tarė, “Ar pastebėjai kad gėlės auga tik tavo kelio pusėje? Tai dėl to, kad aš visą laiką žinojau apie tavo įtrūkimą ir tavo kelio pusėje pasodinau gėlių. Kiekvieną dieną kai mes ėjome nuo upelio, tu jas laistei. Du metus aš galėjau prisiskinti šitų nuostabių gėlių ir papuošti stalą. Jeigu tu nebūtum buvusi tokia, kokia esi, nebūtų ir šito grožio namams papuošti. [Instruktorius man: tu gali!]

Šios istorijos moralas: kiekvienas turime savo ydų. Mes visi esam įtrūkusios puodynės, bet tai tie įtrūkimai ir ydos, kuriuos turime, padaro gyvenimą įdomiu ir vertingu. Turi priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, ieškoti juose gėrio ir padėti jiems pažinti savo stipriąsias puses.

Man reikėtų šitą mintį išsikalti ant sienos. O tai pastoviai jaučiuos egoistė tada, kai gyvenu kaip noriu…