Laimutės viešas dienoraštis

Didysis Leonardas da Vinčis Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame sutiko nutapyti freską, vaizduojančią Jėzaus ir apaštalų Paskutinę vakarienę.
Troško sukurti šedevrą, tad dirbo labai kruopščiai ir atidžiai. Nepaisant vienuolių nekantrumo, darbas į priekį ėjo iš lėto.
Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė ir švelnumas, dvasingumas ir vidinė šviesa.
Galiausiai tokį surado. Tai buvo kuklus ir tvarkingas gatvėje sutiktas vaikinas. Jo bruožus suteikė Jėzaus veidui.
Praėjus metams Leonardas ėmė sukiotis skurdžiuose Milano kvartaluose ir abejotinos reputacijos smuklėse.
Šį kartą ieškojo žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko, veidą.Norėjo rasti žmogų, kurio veide išryškėtų nerimas, nusivylimas, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Ištisas naktis prasisukiojęs tarp įvairaus plauko nenaudėlių, tapytojas pagaliau rado tai, ko ieškojo.
Atsivedęs pozuotoją į vienuolyną, ėmėsi piešti pirmuosius štrichus. Staiga pastarojo akyse pastebėjo ašaras.
- Kas atsitiko? – įdėmiai žvelgdamas paklausė Leonardas.
- Esu tas pats, kuris prieš metus jums pozavo tapant Kristų, – sumurmėjo žmogus.

(Bruno Ferrero)