Laimutės viešas dienoraštis

jei norit gandra pirmasyk pamatyt skrendanti, nesidairykit jo sestadienio ryta: jau 4 maciau ir visi stovintys…

Arba galit bandyti dažyti natūraliais dažais (tiems kas mėgsta ekologiją ir natūralumą) : http://bit.ly/a3hoMH

Krūva idėjų kiaušinių dažymui: http://bit.ly/cT9EKR

Laukymėje augo medis, kuris mylėjo mažą berniuką. Vaikas kasdien ateidavo prie jo.
Rinkdavo nukritusius lapus ir iš jų, pasidaręs karūną, vaizduodavo esąs miško karalius. Įsikoręs į medį, supdavosi ant šakų. Derliaus metui atėjus, valgydavo medžio vaisius, o jo paunksmėje žaisdavo slėpynių. Pavargęs griūdavo ant žolės ir užsnūsdavo, o medžio lapai šnarėdavo jam lopšinę.
Visa savo maža širdele vaikas mylėjo medį. Ir medis buvo laimingas.
Bėgo laikas, berniukas augo. Medis vis dažniau likdavo vienas. Sykį berniukui atėjus prie medžio, šis jam pasiūlė:
- Prieik arčiau sūneli, įsilipk į mane, pasisupk ant šakų, paskanauk mano vaisių, pažaisk mano paunksmėje ir būk laimingas.
- Esu per didelis, kad laipiočiau po medžius ir žaisčiau, – atsakė berniukas. – Noriu daug ką įsigyti ir linksmai gyventi nieko nestokodamas. Tam reikia pinigų, ar tu gali man jų duoti?
- Labai gaila, – atsiduso medis, – bet pinigų aš neturiu. Galiu pasiūlyti nebent savo vaisius. Susirink juos, keliauk į miestą ir parduok. Gausi pinigų ir būsi laimingas.
Berniukas, įsilipęs į medį, nuskabė vaisius ir išsinešė.
Medis buvo laimingas.
Praėjo daug laiko. Berniukas nesirodė. Medis darėsi vis liūdnesnis. Vieną rytą berniukas netikėtai atėjo. Suvirpėjęs iš džiaugsmo medis prakalbo:
- Prisiartink, mano vaike, įsiropšk į mane, pasisupk ant šakų ir būk laimingas.
- Aš labai užsiėmęs, tad neturiu laiko karstytis po medžius, – atsakė berniukas. – Man reikia erdvaus namo. Galvoju vesti žmoną ir susilaukti vaikų. Ar gali man duoti namą?
- Neturiu jokio namo, – tarė medis gailiu balsu. – Mano namai – ši laukymė. Tačiau galėtum nupjauti mano šakas ir susiręsti sau namą. Tuomet būsi laimingas.
Berniukas, nusirėžęs šakas, išsigabeno medieną statyboms. Medis buvo laimingas.
Ilgą laiką berniukas nesirodė. Kai vėl grįžo, medis taip apsidžiaugė, kad iš susijaudinimo vos įstengė prakalbėti:
- PRieik prie manęs, sūnau, – sušnabždėjo. – Pažaisk mano pavėsyje.
- Esu senas ir nusivylęs, tad kokie čia dar žaidimai, – pasiguodė berniukas. – MAn reikia laivo, noriu kuo toliau sprukti iš čia. Ar duosi man laivą?
- Nupjauk mano kamieną ir pasidirbk laivą, – paragino medis. – Galėsi išplaukti ir būsi laimingas.
Berniukas, nupjovęs medžio kamieną, pasistatė laivą ir leidosi kelionėn. Medis buvo laimingas, bet… ne visiškai.
Po daugelio metų berniukas sugrįžo.
- Kaip gaila, kad neturiu tau ką pasiūlyti, – prabilo medis. – ant manęs seniai nebeauga vaisiai.
- Mano dantys per silpni kramtyti vaisius, – atsakė berniukas.
- Likau be šakų, – tęsė medis. – Neturėsi kur suptis.
- Esu per senas suptis ant šakų, – papurtė galvą berniukas.
- Netekau ir kamieno, kalbėjo medis. – Nebus kur įsiropšti…
- Aš toks paliegęs, kaip galėčiau ropštis? – atsiduso berniukas.
- Iš manęs nieko neliko, – sudejavo medis. – Taip norėčiau tau ką nors padovanoti, bet nieko neturiu… Esu senas kelmas. Kaip gaila…
- Dabar man jau nieko nebereikia, nebent ramios vietelės atsisėsti, – patikino berniukas. – Jaučiuosi toks išsekęs…
- Tuomet, – medis išsitiesė kiek galėjo, – tuomet šis senas kelmas kaip tik tai, ko tau reikia. Prieik artyn, mano vaike. Prisėsk ir atsipūsk.
Berniukas taip ir padarė.
Medis buvo laimingas.

(Shel Silverstein)

Prisėsk šį vakarą kokiame ramiame kampelyje ir nuoširdžiai padėkok visiems savo gyvenimo “medžiams”.

(Bruno Ferrero)