Tegul
Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį…
Palik man tą niekad
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.
(Henrikas Nagys)
Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.
Naujausi komentarai