Arktika
Vien tiktai sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akiračio akinančio
begalybė balta. Tiktai kartais prabėga
tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą,
briedžių bandos ledu
ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų
didžiulę, paliegusią
Arktikos saulę.
Ir vėl liekame vienu du:
aš ir jos – neužmatomos platumos mano sniego pasaulio.
Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.
Naujausi komentarai