Laimutės viešas dienoraštis

“Signs”, one of the 2009 Cannes Lions winners:

Labai mėgstu raustis blogo statistikoje. Nes atrandu seniai jau pamirštus įrašus ir gyvenimo faktus
Štai, kažkas ieško “hanami”. Hmz, galvoju, aš tikrai negalėjau apie tai rašyti, nes pati nežinau, kas tai yra! Einu klausti googlės. Pasirodo “hanami” – pavasarinis japonų žiūrėjimas į žydinčias sakuras Štai ką atradau pailiustravimui:
http://a.fluxus.lt/lidi/japonija/tm9/tm1.html

http://a.fluxus.lt/lidi/japonija/tm9/hdr/tm1.html

O mano bloge “hanami” rasta dėl to, kad rašiau apie vieną nuostabesnių Gala festivalio filmų, “Vyšnių žydėjimas – Hanami”:

Darsyk rekomenduoju pažiūrėti šitą filmą, jei tik pasitaikys proga

Šiandien turiu pareklamuoti naują įvykį, kaip bebūtų keista, vyksiantį tam pačam “Tamsta” klube

Kadaise rašiau apie kino pavasario filmą “Once”. Sakiau, kad jis nuostabus, ir kad būtinai išklausytut jo muziką, nors abejojau ar be filmo ji padarys tokį įspūdį…
Spėju, nelabai tos muzikos klausėt, ar ne? Šiandien turit progą pasitaisyt. Ir išklausyt muziką ir pažiūrėt filmą! “Freaks on floor” paruošė repertuarą pagal filmo garso takelį. O po muzikinės dalies – filmo peržiūra.

Plačiau apie viską kino pavasario puslapyje.

Nepasigyriau: “įlipau” į delfi.lt Aišku, įlipti ten nesunku, nėr čia ko labai girtis… Tereikia reikiamu laiku ir reikiamoj vietoj atsidurti su fotoaparatu. Maniškis deja vis dar tvarkymo stadijoj, tai atsidūriau reikiamoj vietoj tik su mobiliuoju ;( Merfio dėsnis – kai kadrai auksiniai, neturiu fotiko, kurį šiaip nešiojuos kasdien ir visur!
Žodžiu, pataikiau per liepos 8d. liūtį būti Narbuto gatvėj, kurią gerokai sėmė vanduo. Prifotkinau nuotraukų, prifilmavau video ir kažkaip jau befilmuodama atsiminiau, kad delfi kviečia visus jiems siųsti medžiagą. Likusią dalį dienos mieste praleidau bijodama, kad kiti ten buvę nusiųs nuotraukas delfiui anksčiau už mane ))))
Vakare surašiau laišką, ir iš ryto jau gavau atsakymą, kad dėkoja už medžiagą – straipsnis buvo atnaujintas.

Kaip DELFI pasakojo skaitytoja Laimutė, dėl patvinusios sostinės Narbuto gatvės sustojo troleibusų eismas.
„Man teko važiuoti 8 troleibusu Šiaurės Miestelio kryptimi. Narbuto gatvėje, žemiausioje jos vietoje (ties Žvėryno viduriu) troleibusas sustojo dėl didžiulės balos. Iš abiejų pusių stovėjo mašinos, darėsi kamščiai. Kai kas apsisukdavo, bet būdavo ir drąsuolių bandžiusių pravažiuoti. Kam nepasisekdavo – likdavo stovėti vidury balos, ar už jos su garuojančiu varikliu ir užsitrenkusiom durimis“, – pasakojo DELFI skaitytoja.
„Labiausiai nustebino autobusas (žemagrindis!), pravažiavęs laimingai. Žmonės išleisti troleibusų ėjo balos pakraščiais, stačiais šlaitais, tarp medžių. Tiesa, pravažiavus mašinai, bala gerokai įsisiūbuodavo, apliedama beeinančius pakraščiais ar befotografuojančius iš arti. Vėliau paaiškėjo, kad šiaurės pusėje vandens lygis mažesnis, taigi visi suskubo važiuoti ta puse“, – sakė Laimutė.

Dar pamiršau paminėti, kad motociklas pralėkė nesustojęs, tik kojas aukštyn iškėlęs Buvo fun…
Toliau įdėjo 12 mano nuotraukų, o iš siųstų kelių video failų padarė vieną – fantastika žiūrėt! Kai žinau, ką siunčiau, tai pagamintasis atrodo gerokai kokybiškesnis. Va ką reiškia iškarpyti esmingiausias vietas, sudėlioti jas teisinga tvarka ir pridėti vaizdą atspindinčią muziką

Visas straipsnis: “Liūties pasekmes pajuto ir vilniečiai” http://www.delfi.lt/news/daily/ecology/article.php?id=23011355

Užbaigėm šio sezono Gala festivalį su filmu “Išprotėjęs detektyvas”. Dalia pripažino, kad neblogai
Po to dar pasivaikščiojom iki mano namų ir prapliurpėm gerą valandėlę. Ech, gerai tos šiltos vasaros naktys;)
Tik gaila, kad Gala nebebus iki rudenio…
Išrinkti šio sezono geriausi filmai:

Didžiausiu „Gala“ festivalio hitu antrąjį sezoną tapo sausio ir vasario mėnesiais rodyta vokiečių drama „Vyšnių žydėjimas-Hanami“, ne tik sutraukusi gausiausią žiūrovų būrį kino salėse, bet ir gavusi daugiausia balsų interneto svetainės www.galafestivalis.lt balsavime.

Šimtu procentų sutinku! Jeigu tik turėsite kur progą, būtinai pažiūrėkit šį filmą!
Iš kitų, kuriuos atsimenu, galiu parekomenduoti dar porą: drama „Tokijo sonata“ (Japonija) ir drama-komedija „Naujas pono Horteno gyvenimas“ (Norvegija)

Iliustruoju, kaip suderinta muzika su vaizdu ir koks geras filmas

I bombed Sidon today,
amid the clouds of smoke at dawn,
I almost went home in a coffin,
I bombed Sidon today,
I bombed Beirut today,
I bombed Beirut every day,
If I came close to death
I couldn’t say,
I bombed Beirut every day.

At the pull of a trigger,
We can send strangers
straight to Hell,
Sure, we kill some innocent
along the way,
If I came close to death
I couldn’t say,I bombed Beirut every day…

Šiandien žiūrėjau “Valsą su Baširu“. Labai įdomus sprendimas: kuriant anime filmą, galima atgaivinti ir istorinius dalykus, ir pavaizduoti sapnus, vizijas. Visa tai ir pinasi filme, kartais nesusigaudant, kur kas. Vaizduoja žiaurius karo išgyvenimus… Labai gerai parinkta muzika, kai kur pagal dainos žodžius tarsi video klipą jai padaro – pralinksmina tokie intarpai. Stiprus filmas – man patiko Pasigailėjau tik, kad prieš istoriniais faktais paremtą filmą nepadariau “namų darbų” – nepaskaičiau tų istorinių faktų. Teko skaityti po filmo…

Po Ponyo daugiau filmų tą dieną nebuvo planuota. Bet kažkaip nesinorėjo važiuoti namo, kažko trūko, nuotaika nekokia buvo. Slankiojau netoliese esančioje parduotuvėj, ieškodama ko nepametus… Ir ką gi – gavau SMS iš Rasos, klausiantį ar eisiu vakare į filmą, ar kaži bus bilietų Taigi grįžau atgal į Vingį, gavau bilietų ir ėjom į devintą dangų.

Jo, buvo neblogas šokas Matyti 70-80 metų žmones beveik atvirose sekso scenose nuo pat pirmų minučių… Sėdėti nuogiems prie ežero ir ramiai šnekėtis – aš to neišdrįsčiau, o jie gali! Šoką dar padidino tai, kad pagrindinė veikėja buvo panaši į šeimininkę, pas kurią nuomoju kambarį O tema tai aišku nesukėlė tiek šypsenų…

Kino pavasario šeštadienį jau tampa tradicija iš ryto nueiti į Ghibli studijos animacinį filmuką
Taigi, Gake no ue no Ponyo.

Pernai džiaugiaus, kad anksti kėlusiems dalina kavą – šiemet gavos atvirkščiai, kavą dalindavo vakarais, o ryte baras buvo tuščias… O štai žiūrovų šiemet buvo daugiau (bent man taip pasirodė). Ir tėvų su vaikais, ir vidutinio amžiaus moteriškių… Gal pagaliau Lietuva atranda Hayao Miyazaki, žmogų, sukūrusį pirmą animacinį filmą, laimėjusį oskarą?
Aš esu prisiekusi jo fanė Kiti festivalio filmai – kaip loterija. Kad ir kiek domėsies, skaitysi, galvosi, vis tiek eidama nelabai žinai, ko tikėtis. O eidama į šitą filmuką, žinojau ko laukt ir nenusivyliau. Tai – kaip grįžimas namo Kalėdoms: šiltas, jaukus, ramus, nostalgiškas jausmas. Pamatai studijos logotipą juostos pradžioje ir nusišypsai:

Jeigu jūs nesate matę šio režisieriaus filmų, tai siūlau pradėti ne nuo Ponyo, o nuo princesės Mononoke. Arba bent jau “Spirited away“. Beje, parduotuvėse mačiau dvd, įgarsintų lietuviškai – nerekomenduoju. Didelė dalis filmo įspūdžio dingsta, klausant ne japoniškai…
Taigi, filmas buvo geras, žiūrėti buvo smagu: aplink mane sėdėjo minėtos vidutinio amžiaus moteriškės, ir visos smagiai juokėmės juokingose vietose

Truputį vėluojam, bet kad.. toli buvom O ir šiaip, oras dar toli gražu ne kinopavasariškas, netraukia į festivalį (ech, prisimenu pernai, kai ėjau su bateliais ir atsegiotu lietpaltuku…).
Žiūrėjau dokumentinį “Bilietas į Rojų” (iš nuotraukos nepasakysi, kad dokumentika) :

ir nuo realybės atitrūkusį “Tuščias lizdas“: