Laimutės viešas dienoraštis

Lokys buvo apsileidęs, šleivakojis ir purvinas žvėris. Bet geresnės širdies už jį nebuvo visame miške. Tačiau žvėrys pastebėdavo tiktai jo išorę. Lokys dėl to labai įsižeisdavo, juos gaudydavo ir žiauriai suspardydavo. Dėl to žvėrys jo nemėgo. Nors jis buvo labai geras. Ir linksmas. Jam patikdavo krėsti pokštus. Dėl tų pokštų kiti žvėrys greitai pradėjo jo neapkęsti ir mušti.
Sunku gyvenime būti geru ir linksmu.

Vilkas irgi buvo pasileidęs ir purvinas. Ir dar jis buvo labai piktas ir žiaurus. Bet žvėrys nejautė jam neapykantos ir jo nemušė. Todėl, kad vilkas mirė dar ankstyvoje vaikystėje. O lokys gimė anksčiau už vilką.
Gerai, kai Gėris nugali Blogį.

Zuikis irgi buvo piktas ir žiaurus. Ir purvinas. Ir dar jis buvo bailys. Zuikis niekuomet niekam nekrėtė niekšybių. Nes bijojo. Tačiau vis tiek visi jį stipriai mušdavo.
Blogis visuomet turi būti nubaustas.

Ir genys taip pat buvo piktas ir žiaurus. Jis nemušdavo žvėrių, nes neturėjo rankų. Savo įtūžį jis išliedavo ant medžių. Jo irgi niekas nemušė. Todėl, kad negalėjo pasiekti. Kartą jį mirtinai užspaudė nuvirtęs medis. Miške sklido kalbos, kad medis atkeršijo. Po to žvėrys ištisą mėnesį bijojo šlapintis ant medžių. Jie šlapindavosi ant zuikio. Zuikis peršąlo ir numire. Visiems buvo aišku, kad dėl visko kaltas genys. Bet jo niekas neliete. Nes negalėjo iškrapštyti iš po nuvirtusio medžio.
Blogis kartais lieka nenubaustas.

Kurmis buvo mažas ir aklas. Jis nebuvo piktas. Jis tiesiog gerai darė savo darbą. Tai jis pasikasė po medžiu, kuris užvirto ant genio. Apie tai niekas nesužinojo, todėl jo ir nesumušė. Jį apskritai mušdavo retai. Dažniau gąsdindavo. Bet jį buvo labai sunku išgąsdinti, nes jis buvo aklas ir nematė, kad jį gąsdina. Kai nepavykdavo išgąsdinti kurmio, žvėrys labai susikrimsdavo.Ir mušdavo lokį, nes jiems būdavo labai apmaudu. Kartą lokys taip pat sumanė išgąsdinti kurmį. Bet kurmis neišsigando. Nes lokys jį sumindžiojo. Netyčia. Tiesiog lokys buvo labai nerangus. Ir žvėrys jį labai stipriai sumušė. Nežiūrint į tai, kad lokys teisinosi norėjęs pajuokauti.
Blogai, kai tavo juokų niekas nesupranta.

Lapė buvo labai gudri. Ji galejo lengvai apmauti bet ką. Kai jai tai pasisekdavo, jos nemušdavo. Bet kartais jai nesisekdavo. Ir ją mušdavo. Mušdavo visas miškas. Ir tuomet ji jau negalėdavo nieko apgauti. Todėl, kad labai sunku ką nors apgauti, kai esi mušamas. Kartą ją sumušė mirtinai.
Teisybė kada nors vistiek paaiškėja.

Šernas buvo didelis, stiprus ir baisus. Visi jo labai bijojo. Ir todėl jį mušdavo tik visas miškas kartu. Arba tiesiog apmėtydavo akmenimis. Šernas šito labai nemėgo. Ir kartą naktį jis paslėpė visus miško akmenis. Už tai jį labai stipriai sumušė. Nuo to laiko šernas niekuomet nebeslėpdavo akmenų.
Yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas jų neliesti.

Ožys nebuvo nei piktas, nei geras. Jis tiesiog buvo skundikas. Jis dažnai įskųsdavo ką nors. Ir jį mušti bijojo. Tačiau tokiu elgesiu jis visiems įkyrėjo. Ir tuomet jį sumušė mirtinai. Todėl, kad jis vis tiek būtų miręs nuo senatvės. Kada nors. Kai ožys mirė, lokys graudžiai verkė. Nes jis paslapčiomis mylėjo ožį.
Meilė akla, pamilsi ir ožį.

Ežiukas buvo mažas ir dygliuotas. Jis badėsi. Jis nebuvo piktas, tiesiog tokia jo prigimtis. Dėl to jį mušdavo tik per pilvą. Ežiukui tai nepatiko ir jis ėmė skustis plikai. Nuo tada jį ėmė mušti kaip visus kitus.
Labai sunku būti kitokiu.

Skunsas buvo beveik toks pat kaip zuikis. Bet tik labai dvokė. Jo dvokas buvo nepakenčiamas. Jį mušdavo ikišę į celofano maišą. Tada dvokas būdavo ne toks stiprus. Kartą buvo skunso gimtadienis. Jis sukviete visus žvėris, nes buvo godus ir mėgo dovanas. Ir žvėrys padovanojo jam naują celofano maišą. Ir stipriai sumušė jį, iki sąmonės netekimo. Ir skunsas maiše užduso. Taip jį ir palaidojo. Neišėmę iš maišo. Labai tolimam miške. Nes miręs skunsas dar labiau dvokė. Paskui atėjo labai tolimo miško gyventojai ir visus stipriai sumušė. Jiems nepatiko negyvo skunso kvapas.
Su kaimynais reikia sutarti.

Žiurkėnas taip pat buvo labai godus. Ir turtingas. Jei jis būtų dalinęsis savo turtais, jo nebūtų taip smarkiai mušę. Bet jis buvo labai godus. Už tai jį mušdavo stipriai. Ir jam vis tiek tekdavo dalintis. Ir jis graudžiai verkdavo.
Turtuoliai irgi verkia.

Liūtas buvo žvėrių karalius. Jis valdė mišką. Karalių mušti negalima.Toks įstatymas. Tačiau žvėrys seniai spjovė į įstatymus. Jie mušdavo ir liūtą. Už nieką.
Moralas: reikia džiaugtis, kad aušros čia tykios.

Dear Diary,

Sometimes I just feel like a cracked pot; but then I remember the story of the two water pots. Here’s how it goes:

Long ago and in a faraway place, a water bearer had two large pots. Each was hung on the end of a pole, which he carried across his back. One pot was perfect. The other had a crack in it. [That's me.]

At the end of the long walk from the stream to the house, the cracked pot was only half full. The pot was very sad about his imperfection. [Sometime, you try doing a content page following all the rules.]

After two years, the pot spoke to the water bearer, saying he was a failure and ashamed that the crack allowed water to leak out all the way back to the house. [Me: Do I have enough keywords? The right ones? Too much product? Not enough? How about the format?]

The bearer said, “Did you notice that there are flowers only on your side of the path? That’s because I have always known about your flaw. I planted flower seeds on your side of the path. And every day while we walk back from the stream, you have watered them. For two years, I have been able to pick these beautiful flowers to decorate the table. Without you being just the way you are, there would not be this beauty to grace the house.” [Instructor to me: You can do it!]

The moral of this story is: Each of us has our own unique flaw. We’re all cracked pots, but it’s the cracks and flaws we have that make our lives interesting and rewarding. You have to take each person for who they are, look for the good in them, and help them recognize their strengths.

http://www.buzzingkidsworld.com/buzzblog.php?category_id=32873

//mano laisvas vertimas:

Mielas dienorašti,

kartais aš jaučiuosi kaip įtrūkusi puodynė. Bet tada aš atsimenu istoriją apie dvi vandens puodynes. Štai kaip viskas vyko:

Seniai seniai tolimoj karalystėj vandens nešėjas turėjo dvi dideles puodynes. Kiekvieną kabindavo gale lazdos, kurią nešdavo ant pečių. Viena puodynė buvo tobula, kita turėjo įtrūkimą. [tai aš]

Ilgo kelio nuo upelio iki namų gale, įtrūkusi puodynė buvo tik pusiau pilna. Puodynė labai sielojosi dėl savo netobulumo. [Kartais tu stengiesi pagaminti turinio puslapį pagal visas taisykles.]

Po dviejų metų puodynė prabilo vandens nešėjui, sakydama, kad yra netikusi ir jai gėda, kad įtrūkimas leidžia vandeniui bėgti visą kelią iki pat namų. [Aš: Ar turiu pakankamai raktinių žodžių? Ar jie teisingi? Per daug produktų? Nepakankamai? O kaip formatas?]

Nešėjas tarė, “Ar pastebėjai kad gėlės auga tik tavo kelio pusėje? Tai dėl to, kad aš visą laiką žinojau apie tavo įtrūkimą ir tavo kelio pusėje pasodinau gėlių. Kiekvieną dieną kai mes ėjome nuo upelio, tu jas laistei. Du metus aš galėjau prisiskinti šitų nuostabių gėlių ir papuošti stalą. Jeigu tu nebūtum buvusi tokia, kokia esi, nebūtų ir šito grožio namams papuošti. [Instruktorius man: tu gali!]

Šios istorijos moralas: kiekvienas turime savo ydų. Mes visi esam įtrūkusios puodynės, bet tai tie įtrūkimai ir ydos, kuriuos turime, padaro gyvenimą įdomiu ir vertingu. Turi priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, ieškoti juose gėrio ir padėti jiems pažinti savo stipriąsias puses.

Laukymėje augo medis, kuris mylėjo mažą berniuką. Vaikas kasdien ateidavo prie jo.
Rinkdavo nukritusius lapus ir iš jų, pasidaręs karūną, vaizduodavo esąs miško karalius. Įsikoręs į medį, supdavosi ant šakų. Derliaus metui atėjus, valgydavo medžio vaisius, o jo paunksmėje žaisdavo slėpynių. Pavargęs griūdavo ant žolės ir užsnūsdavo, o medžio lapai šnarėdavo jam lopšinę.
Visa savo maža širdele vaikas mylėjo medį. Ir medis buvo laimingas.
Bėgo laikas, berniukas augo. Medis vis dažniau likdavo vienas. Sykį berniukui atėjus prie medžio, šis jam pasiūlė:
- Prieik arčiau sūneli, įsilipk į mane, pasisupk ant šakų, paskanauk mano vaisių, pažaisk mano paunksmėje ir būk laimingas.
- Esu per didelis, kad laipiočiau po medžius ir žaisčiau, – atsakė berniukas. – Noriu daug ką įsigyti ir linksmai gyventi nieko nestokodamas. Tam reikia pinigų, ar tu gali man jų duoti?
- Labai gaila, – atsiduso medis, – bet pinigų aš neturiu. Galiu pasiūlyti nebent savo vaisius. Susirink juos, keliauk į miestą ir parduok. Gausi pinigų ir būsi laimingas.
Berniukas, įsilipęs į medį, nuskabė vaisius ir išsinešė.
Medis buvo laimingas.
Praėjo daug laiko. Berniukas nesirodė. Medis darėsi vis liūdnesnis. Vieną rytą berniukas netikėtai atėjo. Suvirpėjęs iš džiaugsmo medis prakalbo:
- Prisiartink, mano vaike, įsiropšk į mane, pasisupk ant šakų ir būk laimingas.
- Aš labai užsiėmęs, tad neturiu laiko karstytis po medžius, – atsakė berniukas. – Man reikia erdvaus namo. Galvoju vesti žmoną ir susilaukti vaikų. Ar gali man duoti namą?
- Neturiu jokio namo, – tarė medis gailiu balsu. – Mano namai – ši laukymė. Tačiau galėtum nupjauti mano šakas ir susiręsti sau namą. Tuomet būsi laimingas.
Berniukas, nusirėžęs šakas, išsigabeno medieną statyboms. Medis buvo laimingas.
Ilgą laiką berniukas nesirodė. Kai vėl grįžo, medis taip apsidžiaugė, kad iš susijaudinimo vos įstengė prakalbėti:
- PRieik prie manęs, sūnau, – sušnabždėjo. – Pažaisk mano pavėsyje.
- Esu senas ir nusivylęs, tad kokie čia dar žaidimai, – pasiguodė berniukas. – MAn reikia laivo, noriu kuo toliau sprukti iš čia. Ar duosi man laivą?
- Nupjauk mano kamieną ir pasidirbk laivą, – paragino medis. – Galėsi išplaukti ir būsi laimingas.
Berniukas, nupjovęs medžio kamieną, pasistatė laivą ir leidosi kelionėn. Medis buvo laimingas, bet… ne visiškai.
Po daugelio metų berniukas sugrįžo.
- Kaip gaila, kad neturiu tau ką pasiūlyti, – prabilo medis. – ant manęs seniai nebeauga vaisiai.
- Mano dantys per silpni kramtyti vaisius, – atsakė berniukas.
- Likau be šakų, – tęsė medis. – Neturėsi kur suptis.
- Esu per senas suptis ant šakų, – papurtė galvą berniukas.
- Netekau ir kamieno, kalbėjo medis. – Nebus kur įsiropšti…
- Aš toks paliegęs, kaip galėčiau ropštis? – atsiduso berniukas.
- Iš manęs nieko neliko, – sudejavo medis. – Taip norėčiau tau ką nors padovanoti, bet nieko neturiu… Esu senas kelmas. Kaip gaila…
- Dabar man jau nieko nebereikia, nebent ramios vietelės atsisėsti, – patikino berniukas. – Jaučiuosi toks išsekęs…
- Tuomet, – medis išsitiesė kiek galėjo, – tuomet šis senas kelmas kaip tik tai, ko tau reikia. Prieik artyn, mano vaike. Prisėsk ir atsipūsk.
Berniukas taip ir padarė.
Medis buvo laimingas.

(Shel Silverstein)

Prisėsk šį vakarą kokiame ramiame kampelyje ir nuoširdžiai padėkok visiems savo gyvenimo “medžiams”.

(Bruno Ferrero)

Į psichiatrą kreipėsi žmogus, iš pažiūros atrodęs pasitikintis, rimtas, elegantiškas. Jiems pradėjus kalbėtis, gydytojas suprato, jog pacientą kamavo ilgalaikis gilus nerimas ir sekinantis liūdesys.
Psichiatras, sąžiningai atlikęs terapijos seansą, patarė:
- Kodėl jums šį vakarą nenuėjus į mieste gastroliuojantį cirką? Pamatytumėt įžymų juokdarį, kuriam nėra lygių. Visi tik ir kalba apie jį. Sako, jog tam artistui pavykę prajuokinti pusę pasaulio. Jums reiktų prasiblaškyti.
Žmogus paplūdo ašaromis sakydamas:
- Tas juokdarys – tai aš.

“Niekaip neįstengiu suprasti vieno dalyko: iš kur žinoti, kada užsidėti kaukę, o kada būti pačia savimi? Apsimetinėju, nes dažnai nenoriu atskleisti tikrojo savo veido… apima jausmas, jog būdama savimi nepatiksiu kitiems. Nežinau, gal panašiai jaučiasi daugelis… gal ir jie norėtų išsilaisvinti iš prievolės trūks plyš pasirodyti gudresni ar stipresni nei yra iš tikrųjų…”

Keturiolikmetė Laura

Šiandien pamėgink atsipalaiduoti, atmesk baimę bei nepasitikėjimą ir nebūk niekuo kitu kaip tik savimi!

(Bruno Ferrero)

Didysis Leonardas da Vinčis Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame sutiko nutapyti freską, vaizduojančią Jėzaus ir apaštalų Paskutinę vakarienę.
Troško sukurti šedevrą, tad dirbo labai kruopščiai ir atidžiai. Nepaisant vienuolių nekantrumo, darbas į priekį ėjo iš lėto.
Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė ir švelnumas, dvasingumas ir vidinė šviesa.
Galiausiai tokį surado. Tai buvo kuklus ir tvarkingas gatvėje sutiktas vaikinas. Jo bruožus suteikė Jėzaus veidui.
Praėjus metams Leonardas ėmė sukiotis skurdžiuose Milano kvartaluose ir abejotinos reputacijos smuklėse.
Šį kartą ieškojo žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko, veidą.Norėjo rasti žmogų, kurio veide išryškėtų nerimas, nusivylimas, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Ištisas naktis prasisukiojęs tarp įvairaus plauko nenaudėlių, tapytojas pagaliau rado tai, ko ieškojo.
Atsivedęs pozuotoją į vienuolyną, ėmėsi piešti pirmuosius štrichus. Staiga pastarojo akyse pastebėjo ašaras.
- Kas atsitiko? – įdėmiai žvelgdamas paklausė Leonardas.
- Esu tas pats, kuris prieš metus jums pozavo tapant Kristų, – sumurmėjo žmogus.

(Bruno Ferrero)

- Kiek sveria snaigė? – paklausė zylė balandžio.
- Mažiau už nieką, – atsakė pastarasis.
Tada zylė ėmė pasakoti:
-Man besiilsint ant pušies šakos, pradėjo snigti. Tarsi sapne lengvutės snaigės tyliai ir švelniai gulė ant žemės. Neturėjau ką veikti, tad ėmiau skaičiuoti snaiges, besileidžiančias ant mano šakos. Suskaičiavau 3 751 952. Kai nurkito 3 751 953-oji snaigė, sverianti mažiau už nieką – kai tu sakei – šaka nulūžo…
Tai tarusi zylė purptelėjo ir nuskrido,
Balandis, kuris dar Nojaus laikais buvo pagarsėjęs kaip taikos nešėjas, giliai susimąstė, o po to pats sau tarė:
- Galbūt ir tam, kad pasaulis staiga pražystų taika, tetrūksta vieno žmogaus?

Galbūt trūksta tik tavęs…

(Bruno Ferrero)

Gyveno kartą neturtingas kuklus žmogelis. Kas vakarą po sunkios darbo dienos sliūkindavo namo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Atšiauriai nužvelgdavo važiuojančius automobiliais ir sėdinčius baruose prie stalelių.
- Tokiems bepigu gyventi, – burbėdavo, vos ne vos įsigrūdęs į tramvajų, suspaustas kaip silkė statinėja. – Jie nežino, kas yra vargas. Jų gyvenimas rožėmis klotas… Pabandytų tokie panešti mano kryžių!..
Viešpats su begaline kantrybe klausėsi žmogaus skundų. Vieną vakarą jį pasitiko prie namo durų.
- Ak, čia tu, Viešpatie? – nustebo varguolis. – Net i rnemėgink manęs guosti. Pats žinai, kokį sunkų kryžių ant pečių man užkrovei!
Žmogus niršo labiau nei bet kada.
Viešpats geranoriškai nusišypsojo ir pasiūlė:
- Eime su manimi. Galėsi išsirinkti kitą.
Akimirksniu jiedu atsidūrė milžiniškoje dieviško grožio žydroje oloje. Čia buvo pilna kryžių kryželių: mažų, didelių, lygių, gruoblėtų, išraižytų įvairiais ornamentais.
- Tai žmonių kryžiai, – paaiškino Viešpats. Išsirink kurį nori.
Žmogelis nutrenkė savąjį kryžių į kampą ir pasiraitojęs rankoves puolė rinktis.
Pasičiupo lengvutį kryžių, bet šis buvo pernelyg ilgas ir visur kliuvo. Pasikabino ant kaklo vyskupo kryžių, tačiau jame neįtikėtinai daug svėrė atsakomybė ir auka. Kitas kryžius, iš pažiūros nedidukas ir nesunkus, vos tik žmogus užsikėlė jį sau ant pečių, pradėjo durti, tarsi būtų prismaigstytas vinių. Stvėrė sidabrinį žvilgantį kryžių, bet vos prisilietus jį užplūdo toks vienišumo ir apleistumo jausmas, kad iškart radinį pastatė atgal į vietą. Griebė visus kryžius iš eilės, bet nė vienas jam netiko.
Galiausiai tamsiame kampe aptiko mažą, aptrintą kryžių. Šis nebuvo per sunkus ir atrodė ganėtinai patogus. Regis, buvo skirtas kaip tik jam.
- Renkuosi šitą! – džiūgaudamas sušuko ir, užsidėjęs išsirinktąjį kryžių ant pečių, išskubėjo iš olos.
Viešpats pažvelgė į žmogelį švelniu meilingu žvilgsniu. Tą akimirką žmogus pastebėjo, kad laiko savo senąjį kryžių, kurį buvo nusviedęs į kampą. Tą, kurį nešė ant pečių visą gyvenimą.

“Kuo toliau žengiame gyvenimo keliu, tuo labiau būtį nutvieskia šviesa, ryški lyg sapne, kol galiausiai tampa aiški kiekvieno reiškinio priežastis” (Richter)

(Bruno Ferrero)

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinių:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, – papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, – pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.

“Išmokome skrieti lyg paukščiai, plaukioti kaip žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams” (Martin Luther King)

(Bruno Ferrero)

Girdžiu: jau greitai čia visi šnekės angliškai. Verkdamas sudedu keletą lietuviškų žodžių į skrynią ir pakasu po kriauše. Po daugelio metų išsikasiu juos ir kalbėsiuos su savimi.
(J. Erllickas)

Šviesa – tai tamsos nuskaidrėjimas. Mūsiškiai nemėgsta skaidrumo, užtat gaisrai sparčiai gesinami.
(J. Erlickas)