Kadaise rašiau:
Jei jums viskas nesiseka, nesižudykite, vis vien nepavyks.
Bet jei nepatikėjote mano autoritetu (visai galimas daiktas), ir vis tik patraukėte link tilto… tenai jus pasitiks lentelė:
Užskaitau 
Beje, aš ne šiaip apie žudymąsi: nuo rytojaus prasideda pilnatis, visų depresyvių asmenybių siaubas.
Grįžusi namo Velykoms, radau pakelėje išpjautus topolius… Senelių sodinti ir tankia alėja ošę abiem pusėm kelio visą vaikystę ir vėliau, kai juo grįžinėdavau namo iš studijų… Pjauti pradėjo ne šiemet. Pernai vienas ūkininkas išpjovė dalį, esančią ties savo ganyklomis – mat jeigu koks nuluš, tai dar užmuš jo besiganančius gyvulius. Nors kiek žinau, gavo baudą, ir turėjo atsodinti, bet pradžia buvo padaryta. Matyt bloga pradžia – irgi pusė darbo. Neužilgo buvo nupjauti visi topoliai toje kelio pusėje. O šiemet jau susidorota ir su kita puse. Dabar grįžtant namo niekas tavęs neužstoja nuo įsisiautėjusių vėjų..
O grįžus į Vilnių po Velykų, radau žinią apie išpjautas Sereikiškes. Toks žingsnis susilaukė daug komentarų, blogų įrašų, facebook’e sukurta grupė. Jums cituoju savo komentarą po laimikio įrašu:
Pagal apibrėžimą, parkas yra pirmiausia medžiai. Ne fontanai, kavinės, žaidimų aikštelės, ar kita.
http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/parkas
Dėl to keistai skamba argumentai už medžių kirtimą. Kai mes iškertam tai, kas jau yra parkas, ir gaminame kažką, kas bus parku tik po dešimtmečių…
Sakot “nesveiki ir ligoti”? Abejoju, aš skaičiau, kad kertami sveiki, tačiau menkaverčiai medžiai. O kuo matuojama medžio vertė? Kad jis retos veislės? Kad kainuos tūkstančius (nes dabartiniai taigi nekainuoja)? Kad gidai galės pasakot turistams, kaip rimtai medžiai buvo atrenkami, iš kokių tolimų šalių vežami, ir kiek kainavę?
Nežinau, man rodos mes sumaišę vertybes. Argi medžio vertė nėra pavėsis, ošimas, paukščiai į jį atklystantys? Nauji sodinukai šitokią vertę galės pasiūlyti tik po 50 metų! Tai argi ne jie yra visiškai nevertingi parke?
O dėl visų siūlomų šalutinių pramogų objektų… Jie savaime nėra blogis. Bet jei norint juos įrengti, reikia iškirsti parką – something is wrong. Something is terribly wrong. Gal jiems tada vieta kitur, kitose miesto erdvėse, jeigu netelpa kartu su medžiais?
Taigi, aš už renovaciją ir už parką. Bet kategoriškai prieš medžių kirtimą. Kaip kažkas kažkur pakomentavo: “kai kertami medžiai visada skauda”…
Būdama sąžininga, turiu pasidalinti ir kitos pusės nuomone: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-21-architektai-m-pakalnis-ir-j-simeliuniene-parkas-visu-pirma-yra-zmogaus-ranku-kurinys/43741
O taip pat rekomenduoju šiandien pažiūrėti laidą “Gamtos patruliai” 19:55 per LRT. Kalbės ne apie Sereikiškes, bet taip pat apie iškirstus medžius Marijampolės dvare. Kas neturi Tv, ar yra per toli nuo Lietuvos – yra LRT grotuvas internete, galite realiu laiku žiūrėti visą programą.
Taigi, panašu kad pavasaris, kuris turėtų būti gamtos atgimimo metas, dažnai gaunasi ir gamtos naikinimo metas… Ir kad architektų naudojamas apibūdinimas “agresyvi invazinė rūšis” pirmiausia taikytinas ne negalintiems savęs apginti medžiams, bet žmonėms…
Prieš šventes labai aktuali tema – gėrimas. Prisipažinkit, kiek iš jūsų negers? Spėju, tokių neatsiras… Tai pasiskaitykim, ir pamąstykim. O po to jau sau gerkit…
- Petrai, kas tau yra?
- Kaip tai – kas?
-Girdėjau, nerūkai ir negeri?
- Taip, jau seniai.
- Kodėl? Kažkas su sveikata?
Jis klausė taip rimtai, o balse skambėjo toks susirūpinimas, kad sutrikau ir neturėjau ką pasakyti. Blaivią gyvenseną aš jau seniai siejau su sveikata, ir tas jaunystės draugo požiūris išmušė mane iš vėžių.
O juk aš turėjau paklausti:
- Rimai, išgeri? Ir parūkai?
- Taip, žinoma! – būtų atsakęs jis išdidžiai.
- Kodėl?
Įsivaizduoju, kaip jis būtų sutrikęs.
- Negerai su sveikata? – nuo tokio klausimo jis būtų ir įsižeidęs…
Vis ruošiausi paklausti, bet vis pamiršdavau.
Jau nepaklausiu. Rimo kaulai pūva miestelio kapinėse.
Pasirodo, jam tikrai su sveikata buvo ne kas. Per vienas pagirias neatlaikė širdis.
Alkoholis ir sveikata – neatsiejami mūsų kultūroje.
Su Jonu mudu seniai nesimatėme. Dabar jis įsijautęs pasakoja apie mūsų pažįstamus:
- Tu žinai, mano švogeris negeria, o neseniai metė rūkyti. Aš jam sakau: dabar mesi bobas.
Nejučiom prunkšteliu. Jonas nežino, kad aš irgi nerūkau ir negeriu.
Mano reakciją jis iššifruoja visai kitaip:
- Jeigu vyras negeria ir neberūko, tai jam nebereikia bobos!
- Aš irgi nerūkau ir nebegeriu, – sakau neiškentęs.
Jonas netenka žado.
- Petrai, negali būti! Juk tu – protingas žmogus!
Alkoholis ir potencija, alkoholis ir protas – irgi neatsiejami mūsų kultūroje. Dar galima būtų pridėti: alkoholis ir sėkmė, alkoholis ir laimė.
Vladis guli ant lovos, ir jam seniai nebegalima gerti, bet daktarai leidžia šiek tiek.
Kodėl?
- Kitaip jam užeitų depresija, – paaiškina žmona. – Nuo šimto gramų jam būna tik traukuliai, o kai užeina depresija, jis nori nusižudyti.
Vladis nori pavaišinti mane.
- Ne, Vladi, ne! Aš jau nebe.
Vladis išsprogina akis:
- Tai kokia prasmė gyventi?
Išsižiojau ir nutilau.
Alkoholis ir prasmė – tai jau labai netikėta.
Tai buvo tokia baisi tiesa, kad negalėjau suvokti.
Vladis pasakė esminį dalyką, pačią didžiausią tiesą – alkoholis yra visko prasmė.
Mūsų kultūroje niekas nėra taip sakralizuota, kaip alkoholis. Visose krikščionių bažnyčiose pačiu iškilmingiausiu momentu yra geriamas ne vanduo ir ne pienas, bet alkoholinis gėrimas – vynas. Alkoholis mūsų kultūroje laikomas Dievo krauju.
Sekmadienį žiūrėjau vestuvių vaizdo įrašą. “Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų…” “Karti, karti, degtinė karti!..” Paskui prasidėjo vadinamosios varžybos. Premija nugalėtojui – taurelė, paguodos prizas pralaimėjusiam – irgi taurelė, atsisakiusiam dalyvauti – baudos taurelė… Ar visa ši didžiulė kompanija galėtų švęsti ir linksmintis be taurelės?
Ne, žinoma, ne!
Nekalbėkim apie kitas kultūras, kur žmonės gyvena ir linksminasi be alkoholio. Mūsų kultūros realybė yra kitokia: alkoholis – visko pagrindas, jungiančioji grandis. Be jo sunku įsivaizduoti ir krikštynas, ir laidotuves, ir naujo pastato atidarymą, ir diplomatinį priėmimą…
Kai žmonės ruošiasi mesti gerti ir paklausia manęs patarimo, aš juos perspėju:
- Tik nemanyk, kad mūsų visuomenė smerkia girtavimą, o tave kas nors labai palaikys. Ne! Ji smerkia ligonius – tuos, kurie nebegali gerti.
Aišku, iš pradžių niekas tuo patikėti nenori. Juk tiek rašoma apie alkoholio žalą, apie girtuoklius, kurie skriaudžia šeimas ir pražudo save!..
Taip, girtuokliai tikrai smerkiami, bet ne girtavimas.
- Koks skirtumas? – stebisi žmogus.
Daug kas šventai tiki, kad smerkti girtuoklį – tai smerkti girtavimą. Smerkdamas vagį jis mano pasmerkęs vagystę, smerkdamas paleistuvį – paleistuvystę…
Iš tiesų viskas kitaip.
Mūsų kultūroje smerkiamas tik girtuoklis – tas, kuris neatlaikė ir nebegali gerti. Jis smerkiamas būtent už tai, kad nebegali gerti.
Panašiai pasmerkiamas ir vagis – tas, kuris susimovė. Ir paleistuvis, kai jis demaskuojamas. Juk tie, kurie smerkia, patys linkę prie svetimo gero ir prie svetimų moterų. Pagalvokime patys: jeigu smerktume ne susimovusius žmones, bet girtavimą, nusikaltimus ir paleistuvystę, tai juk patys nei girtautume, nei nusikalstume, nei paleistuvautume!
Viskas yra atvirkščiai.
Smerkiamas ne girtavimas, bet negalėjimas gerti.
Metusieji gerti tai žino geriau už visus kitus. Nuo visuomenės paniekos jie slepiasi po anoniminių alkoholikų kaukėmis, bendrauja tarp savęs uždaruose savo klubuose, pasidaro vieningi kaip bet kuri kita aplinkos spaudimą jaučianti mažuma. Kiti aplinkiniams taip ir nedrįsta prisipažinti, kad nebegeria, per visokius susiėjimus teisinasi negalį išgerti, nes esą “prie vairo”, jie netgi tyčia į tokias išgertuves važiuoja automobiliais, kad niekas neragintų. Yra ir tokių, kurie imituoja gėrimą, kilnoja taures ir girtėja kartu su visais, bet iš tiesų geria vandenį arba kokias sultis. Jie visada jaučia pavojų, kad bus demaskuoti ir pasmerkti.
Slaptą iššūkį savo kultūrai metę anoniminiai alkoholikai turi tradiciją savo susirinkimuose pasisakyti, kiek jie dienų iškentėjo negėrę. Visi čia laikomi lygūs – ir tie, kurie iškentėjo dvi, ir tie, kurie iškentėjo šimtą dienų.
- Aš jau iškentėjau trejus metus, – pasigyrė man klubo senbuvis.
Pažiūrėjęs į jį taip ir matai: jo gyvenimas iš tiesų tapo kančia!
Kančia be alkoholio.
Be tokios brangios vertybės!
- O kiek iškentėjai tu? – klausia manęs.
Tikrai, iš pradžių kentėjau ir aš. Tol, kol girtavimas buvo vertybė, kol buvau kultūros produktas, tol jaučiau didelę skriaudą negalėdamas gerti..
Šiandien stebiuosi, kaip aš galėjau tikėti tokia baisia apgaule.
Metantiems gerti šiandien sakau: arba spjausit į savo kultūros prietarus, arba kentėsit visą gyvenimą.
Girtavimas pasiliks už vertybę – jausit netekę vertybės.
Blaivus protas pasidarys vertybė – būsit pasiekę nepaprastai brangų dalyką.
Šiandien aš netikiu tais, kurie kenčia sukandę dantis.
Iškentėjai metus?
Puiku, už tai ir išgerkim!..
iš http://petras.blogas.lt/uz-tai-ir-isgerkim-927.html
Nepaisant savijautos, privalau surašyt šį įrašą, nes daugiau atidėlioti nėra kur…
Vienam iš mano sekamų blogų spalio vidury pasirodė nedrąsus prašymas. Sulaukęs didelio palaikymo ir paramstymo jis išaugo į didžiulę iniciatyvą, apimančią visą kuriančiąją blogosferos dalį. Turbūt ir nekuriančią taip pat, o kartu ir nebloginančius kūrėjus
Kalbu apie ryt įvyksiančią mugę.
Sekiau smalsiai pora mėnesių visą procesą ir žavėjaus augančiu entuziazmu, gerumu ir, kas be ko, vis didėjančia mugės daiktų krūva. Visus juos nupaveiksliuotus rasite kokono puslapyje: http://kokonas.wordpress.com/category/dideli-darbai/. Tiksliau – ne visus, dar daug liko nepaveiksluota. Ko ten tik nėra! Papuošimai eglutei, mediniai žaislai, atvirukai, širdelės, darbo kalendoriai, dėžutės, saldumynai, snaigės, avelės, angelai, ištisa gvardija meškių, papuošalai ir sagės, netgi inkilai ir dar krūvos sunkiai nusakomų daiktų/gyvių ar kaip bepavadinsi! Jeigu paskaitę šitą sąrašą jūs manot, kad maždaug įsivaizduojat, kokie tai daiktai – jūs labai klystat Nueikit, pažiūrėkit, ir suprasit ką turiu galvoj… O kai kurie daiktai tokie vienetiniai, vertingi ir sulaukę dėmesio, kad jiems bus aukcionas
Taigi, tikiuos tokios įžangos užtenka, kad jūs apsispręstut ryt užsukti į mugę. Skubėkit nuo 11val, nes spėju, gražiausi dalykai neilgai užsilaikys;) Užsukit, jei jums reikia dovanos Kalėdom, ar vaiko gimtadieniui, o gal sau ko nors malonaus, ar ko nors šventiško eglutei. Ten dovanos originaliausios, rankų darbo, viskas daryta su meile, o kas svarbiausia – mugė labdaros, taigi jūsų pirkiniai ne tik suteiks džiaugsmo jums, bet ir padarys gerą darbą;)
Yra dalykų, kuriems negalime likti abejingi… Ir neturėtume!
Trečia diena po langais miaukia katukas ;( nueinu pašert, bet panašu, kad jam ne maisto, o mamos labiausia reikėtų ;( Kas iš to, kad dėl jo naktim neužmiegu…
Pernai per metus Lietuvoj buvo sunaikinta 123 tonos šunų ir kačių. Skaičiuojama tonomis!
Įsižiūrėkit, gerai įsižiūrėkit… Taip “humaniškai” baigia dienas jūsų augintinis, kai nusprendžiate, kad nebeturit sąlygų jam laikyti. Arba kai vaikui nuperkat kačiuką, kuris jam po savaitės atsibosta…
Kitiems, deja, baigiasi ne taip humaniškai:
Žaliųjų ežerų kryptimi prieky manęs važiuojančios mašinos vairuotojas sulėtino greitį, ir pro langą išlėkė plastikinis maišas.
„Vėl šiukšles išmetė“, – burbtelėjau mintyse, palydėdama žvilgsniu į medį atsitrenkusį paketą.
Jis suplyšo, išsirito kažkoks krutantis gumulas.
Sustojau, pribėgau. Prie katės glaudėsi šeši akli kačiukai. Septintas šliaužė jos nugara. Katė žiūrėjo tiesiai į mane.
Ką turėjau daryti? Atsistoti ant kelio, tiesti radinį pravažiuojančioms mašinoms ir maldauti: „Žmonės, padėkite!“? Juk išmetė kačiukus, o ne ką tik gimusį kūdikį.
Kaunas. Lampėdžių karjere žmonės pastebėjo plūduriuojančią negyvą rotveilerio mišrūnę. Kalei kojos buvo surištos celofanu.
Manoma, kad gyvą šunį automobiliu atvežė ir paskandino šeimininkai, kuriems per krizę tapo per sunku jį išlaikyti.
Panevėžys. Nuošalioje dykvietėje rastas prie medžio grandine pririštas, be ėdalo ir vandens paliktas rotveileris. Šunį priglaudė gyvūnais besirūpinanti Panevėžio bendrovė.
Jurbarko rajonas, Seredžius. Niekur nedirbantis 22 metų Svajūnas Beniukas iš 25 metrų aukščio nuo tilto nutėškė ant žemės kiemsargį šunį, palydėjęs kvatojimu: „Tai ko tu neskrendi?“
Paskutinioji istorija apkeliavo visą pasaulį. Nes vykdantys egzekuciją viską nufilmavo ir dar įdėjo internetą! Matyt didžiuodamiesi…
Išvydę žiaurią sceną internete, į Olandijos, Vokietijos, JAV ir kitų valstybių ambasadas Lietuvoje skambina pasipiktinę šių šalių gyventojai, užsienio spaudoje apie šį įvykį pasirodė ne vienas straipsnis.
Nusikaltėlis jau nubaustas, o šuo, dėl sutrupėjusių kojų ir dubens kaulų po tiltu išgulėjęs dvi paras, vėliau iškentęs operaciją, deja neišgyveno… Bet dar baisiau už jo mirtį yra jo šeimininko ištarti žodžiai…
„Taip valgyti nėra ką, o šuo dar pjauna vištas. Šeimininkui sakiau – tvarkyk šunį, o jei ne – paimsiu ir išvešiu. Jis man sako: „Vežk“. Jis girtas neprižiūri šuns“, – aiškino S.Beniukas.
Nelikit abejingi… Skleiskit šią žinią plačiau. Gyvūnėliai nekalti, kad gimė žiauriam žmonių pasauly. O štai mes – kalti ir atsakingi už kiekvieną iš jų. Nelaukim, kad padarytų JIE/JOS (valdžia, seimas, europos sąjunga, teismas, organizacijos, turtingesni, turintys daugiau laiko ir t.t.), darykim TU ir AŠ.
Citatos iš čia, nuotraukos iš čia ir čia ir čia.
Gal Kinijos pramonė greitu laiku nebus viena didžiausių teršėjų? Va, žada tapti elektra varomų automobilių pramonės lydere Labai palaikau norus – laukiu nesulaukiu, kada ekologiški automobiliai taps kasdienybe, kada juos bus pigu pirkti ir patogu naudoti. Reportaže mini, kad pigiausias elektra varomas automobilis – tik 9 tūkst. litų. Galit pamąstyt parsisiųst jį iš Kinijos greituoju paštu )) Tiesa, mažas trūkumas: maksimalus jo greitis – 80km/h. Lietuvių, ypač garsėjančių karu keliuose, tokiais nesugundysi…
Delfi rašo:
Pirmadienį Pekine susirinko daugiau nei 50 Kinijos ekologiškų ir baterijomis varomų automobilių gamintojų, norinčių pademonstruoti naujausius modelius potencialiems pirkėjams. Kinijos vyriausybė žada, kad šalis taps elektra varomų automobilių pramonės lydere. Šių metų pradžioje Pekine buvo pristatytas planas trylikoje miestų subsidijuoti ekologiškų transporto priemonių pirkimą viešajam transportui, siekiant padėti automobilių pramonei plėtoti ekologiškas technologijas.
Pastebėjot, šį vakarą visai nebuvo vėjo? Bent jau Vilniuje – tikrai. Tai dėl to, kad visas buvo supakuotas
O jeigu rimtai – įvyko Burbuliatorius #o0o3. Ir vėją šalią pakavo Ir aš buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo… Emm, ne midus, muiluotas vanduo… Ir ne visai per barzdą: per pirštus, ant drabužių… Bet tai negadino smagios nuotaikos
Nors sakiau eisiu, jeigu fotiką susitvarkysiu, bet ėjau nesutvarkius. Gal taip ir geriau – muiluotom rankom fotografuoti ne kažin kas. Mobiliuoju kelis kadrus pagavau, dalinuosi:
Einam link Lukiškių aikštės, šviesoforai stabdo skubėjimą. Matot, ten toli būrį?
Artėjam
Dar labiau artėjam
Priėjau! Pirmas įspūdis
Buvo labai daug fotografuotojų ir žiūrovų. Burbuliuotojų - mažuma ;(
Burbulai danguj
Vieni vaikai "pakavo" kiti sprogdino
Tėvai džiaugėsi su vaikais kartu
Tolumoj mėtė "skraidančią lėkštę"
Apiburbuliuota mergaitė
Paskutiniai burbuliuotojai (apie 20val.)
Tolstu ir aš...
Aš koncentravaus į burbuliavimą;) Kai minėjau, daug buvo žiūrinčių, fotografuojančių, o burbuliuotojai ištirpdavo minioj. Tai stengiaus taisyti padėtį ir burbuliuot nesustodama. Mačiau, kad ima interviu – pūčiau burbulus jiems už nugaros, kad fonas būtų teisingas Mačiau, kad vaikai pripuolę gaudo – pūčiau burbulus žemiau, tiesiai jiems į rankas. Tuo labiau kad ir įrankį pataikiau nusipirkt gerą – trigubą! Kol išpūsdavau visus vieno “padažymo” burbulus, kelis kartus atsikvėpdavau ir tai pritrūkdavau kvapo Kaip rašė komentaruose ties tokio įrankio nuotrauka kažkur senų burbuliatorių archyvuose – skirtas greičiau apsinešti nuo burbuliavimo
Panašų į šitą
Visai netikėtai šovė į galvą burbuliavimo patobulinimas. Rankinėje nešiojuos mini vėdintuvą, veikiantį su baterijomis – karštai vasaros dienai. Jau įsivaizduojat, ką su juo padariau Taigi, burbulus pūsti palengvėjo. Tiesa, malonumo dalį irgi atėmė… Bet užtat burbulai po tris vienu metu ir “turbo” greičiu!
Iš pradžių jie nepatikėjo: kaip čia? (hehe, galvojo gal paskui paprašysiu 20litų ). Paaiškinau, kad tokia politika – vienas sau, kitas praeiviui. Greitai susigaudė paimti Po kurio laiko, toliau bepučiant burbulus pamąsčiau – va, atidaviau, o gal jie nelabai norėjo ir jau seniai išėję… Ir labai pradžiugau pamačius tebeburbuliuojančius
Po burbuliavimo kilo pora minčių.
Pirma, galima atsižvelgti į ekologinę/vartotojišką reikalo pusę. Išėjau viena paskutinių, tai mačiau šiukšlinėse pilna išmesta buteliukų. O be reikalo! Juk galima skystį pasidaryti namų sąlygomis ir buteliuką panaudoti kitam burbuliavime Taip mažintume vartotojiškumą (pirkti kiekvienam kartui), ir mažintume šiukšlių skaičių. Spėju, sunku paveikti kiekvieną asmeniškai, tai galima būtų organizuoti kokią nors bendrą dėžę buteliukams mesti. Tik liktų klausimas, kas tada juos visus pripildytų kitam kartui? Gal savanorių atsirastų?
Antra, burbuliuotojams (ir būsimiems) galima parekomenduoti įsigyti mini fan’us. Paieškojus google “mini portable fan”, rasite įvairių variantų. Pvz tokių, kurie prie raktų kabinami. Arba štai tokių mielų žmogeliukų, kurie nusiėmę kepurę ima jus vėdinti
Iš užsienio pirkt toloka, bet iki kito burbuliatoriaus turėtute spėti. O labai pasistengę, rastute ir Lietuvoje (pvz esu mačius prie vaikiškų saldainių, prekybos centruose prie kasų). Įsivaizduojat, kiek burbulų pagamintume, jeigu daugiau žmonių turėtų tokius prietaisus!? Tada netrukdytų ir tas faktas, kad fotografuojančių daugiau negu burbuliuojančių O jeigu kas nors įsigytų šį pakraunamą vėdintuvą (50x40x40cm), įsivaiduojat kaip burbuliuotume?!…
Na, bet gal jau stabdykit mano fantazijas
Tai tiek įspūdžių ir minčių, baigiu kokias 4 valandas kurtą įrašą (su lyriniais nukrypimais po interneto lankas)
Tęsiant temą apie paprastus dalykus, kurie teikia džiaugsmą Kiekvieną ketvirtadienį po mano langais (3min kelio) vyksta Ūkininkų turgelis, kur galima nusipirkti paprastų kaimiškų produktų. Taigi pasidariau tradiciją kiekvieną ketvirtadienį jame apsipirkti. Atsikeli, papusryčiauji, ir keliauji pasižmonėt, pasidairyt, nusipirkt. Štai šiandien sėdžiu prie kompiuterio, geriu kavą su ekologišku pienu iš Varėnos rajono ir mėgaujuos aguonų vyniotiniu iš Kauno rajono – smagus jausmas
Savo eilės dar laukia grybukai nuo Anykščių, agurkai – nepasiteiravau iš kurio Lietuvos galo, grietinė iš to paties Varėnos ekologiško ūkio. Šįsyk nepirkau naminės duonos ir mėsos (mano išlepintam skoniui mėsa per daug sūri arba pipirinė). Taip pat šįsyk nebuvo obuolių..
Apsipirkus vienąsyk, užtenka visai savaitei ir gali vėl laukti kito ketvirtadienio. Dar ten galima rasti daugiau visko:
pienas, varškė, varškės sūriai, kalakutiena, kiauliena, rūkytos dešros, skilandžiai, kumpiai, bulvės, morkos, svogūnai, rauginti kopūstai, obuoliai, duonos ir pyrago gaminiai, sėmenų aliejus, medus
Dėl ko tai geriau negu parduotuvė? Nes remiate tiesioginį gamintoją, o ne perpardavinėtojus (jeigu jūs susipratęs pilietis ir jums rūpi tokie dalykai). Taip pat remiate Lietuvos gamintojus, o ne Lenkiją, Olandiją ir kitas šalis. Nes gaunate sveikesnę produkciją (tačiau vis tiek reikia skaityti etiketes, nes pvz. kalakutiena pilna E priedų kaip ir parduotuvėse).
Taigi, rekomenduoju apsilankyti ir jums Turgeliai veikia visam Vilniuje, 11-19 val.:
| Turgelio vieta | Prekybos laikas | |
| Seniūnija | Adresas | Savaitės dienos |
| Karoliniškių | A. J. Povilaičio g. 20, prie parduotuvės „Iki“ | Antradieniais |
| Lazdynų | Erfurto g. 29, prie parduotuvės „Iki“, prie seniūnijos | Trečiadieniais |
| Pilaitės | Vydūno g. 20, prie seniūnijos | Ketvirtadieniais |
| Naujamiesčio | Gedimino pr., prie Žemės ūkio ministerijos | Penktadieniais |
| Žirmūnų | Žirmūnų g. 2, prie parduotuvės „Iki“ | Šeštadieniais |
| Fabijoniškių | S. Stanevičiaus 42, prie parduotuvės „Maxima“ | Antradieniais |
| Šeškinės | Gelvonų g. 35, prie parduotuvės „Maxima“ | Trečiadieniais |
| Justiniškių | Taikos g. 162 A, prie parduotuvės „Maxima“ | Ketvirtadieniais |
| Vilkpėdės | Savanorių pr. 46, prieš parduotuvę „Maxima“ | Penktadieniais |
| Antakalnio | Antakalnio 59, prie poliklinikos | Šeštadieniais |
Informacija iš: http://www.zur.lt/index.php?-918215518
O neužilgo turėtų pradėti veikti ir Kaune: http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kaune-prades-veikti-mobilieji-ukininku-turgeliai-220254
Šiandieninis mano “palaigymas” ( žodis turbūt patiko dėl to, kad šaknis panaši į mano vardo šaknį;) ) internete baigėsi ekologiškose ganyklose. Todėl sulauksit daugiau įrašų šia tema.
Niekad nebuvau abejinga gamtai… Stengiuosi nelaužyti šakų (matėt, kaip apskainiotos būna alyvos ar vyšnaitės, žydinčios ranka pasiekiamose vietose? o blogiausia dalis, daugumą tų žiedų randi už kelių metrų numestus…), neužminti ant šaligatviuose gyvenančių skruzdėlių, ir daug kitų dalykų daryti. Pernai išgelbėjau tris iš sutrupėjusio lizdo iškritusius kregždžiukus – neapsakomas jausmas Patinka visoki išlindimai iš miesto į gamtą: ar tai būtų paprasčiausia kelionė autobusu per žaliuojančią Lietuvą, ar nuvažiavimas iki ežero išsimaudyt, ar piknikas grynam ore.
Dėl to stengiuosi būti atsakinga, domėtis, ką galima padaryti geriau negu iki šiol darei, ir tai daryti. Taigi spėju, ateity sulauksit daugiau įrašų panašiom temom. O šįsyk cituoju “Žurnalo apie gamtą” redaktoriaus žodį, rastą
http://ekologija.blogas.lt/501321/naujas-zurnalo-apie-gamta-numeris.html
Sprogte išsprogo pavasaris. Jei dangus nepašykštėtų lietaus, žaluma kaipmat suvešėtų ir užgožtų pernykščius lapus, nurudavusią žolę, paslėptų pakelėmis ir pamiškėmis tautiečių išbarstytas akis badančias šiukšles…
Matyt, dar prireiks ne vienos apsivalymo akcijos „Darom“, tik pirmiausia reikėtų apsivalyti savo pačių vidų, savo mintis, pasverti savo vertybes.
Kone kasdien pavakare skubu į mišką pas žvėris ir paukščius. Ypač nekantriai laukiu savaitgalių, kai jų draugija galiu mėgautis nuo aušros iki pat paskutinių už horizonto pranykstančių saulės spindulių. Stebiu žolę baugščiai kramsnojančius elnius, risnojančias grakštuoles stirnas, velėną knisančius šernus. Klausausi nesuskaičiuojamo paukščių choro. Gėriuosi saulės atokaitoje plazdenančiu drugiu.
Nepatikėsite – nepastebėjau jokios krizės, jokio sunkmečio. Viskas sukasi tokiu pačiu ritmu, kokiu gamta alsavo tūkstančių tūkstančius metų.
Kodėl? Todėl, kad nė vienas gyvis nesigviešia daugiau, nei jam reikia ar priklauso, tenkinasi jį pramaitinančiu miško gabalu ir ne daugiau, nesiekia turėti ir nepavydi geresnės olos ar uokso gretimai įsikūrusiems kaimynams. Nepastebėjau nė vieno gobšuolio vabalo ar žemės kirmino, nemačiau, kad kas skolintųsi iš kito ar gyventų ateities sąskaita.
Absoliučiai viskas teisinga, teisėta, nelaužomi jokie Gamtos sukurti įstatymai. Viskas tobula, jei ne žmogus… Primetęs savo valią, savo taisykles, metodikas, įstatymus, viską pavertęs savo nuosavybe, su kuria mano galintis daryti ką tinkamas.
Tiesiog į galvą netelpa prieš saugomų teritorijų instituciją sukilusių profesorių, savininkų ir visuomenininkų retorika. Jiems, mat, visokie vabalėliai ir augalėliai trukdo gyventi. Gerai Stalinas savo laiku padirbėjo, kad dar iki šiol nemažai daliai mūsų žmogus – tai pasaulio nukariautojas ir valdovas. Ir tik jo valioje spręsti, kas turi teisę šalia egzistuoti, kiek gyventi, kada koks medis savo „techninę“ brandą pasiekia.
Neteko girdėti, kad skruzdė, kamanė, dilgėlė ar koks kitas gyvis žmogui būtų diktavęs, kaip gyventi, ar savo teises į gyvenimą įrodinėtų. Jie žūdami – raunami, naikinami, žudomi, šaudomi, kertami, nuodijami, užbetonuojami – tik
nebyliai mums sako: leiskite gyventi…Romualdas Barauskas
“Žurnalo apie gamtą” redaktoriusŽurnalą įsigyti galite aplankę www.lutute.lt svetainę.
Jeigu jūs tokie pat išrankūs, kaip aš, ir jeigu turite atvirų šviestuvų (kur gaubtas ne iš visų pusių uždengia lemputę), spėju jūs mėgote matines elektros lemputes
Šitam sakiny, nepaisant jo sudėtingumo, jums turėjo įtarimą sukelti žodis “mėgote” – kodėl būtuoju laiku??? Ogi todėl, kad
Nuo šių metų rugpjūčio 31 d. ES šalyse bus uždrausta prekiauti matinėmis 15, 25, 40, 60, 75 ir 100 W galios kaitrinėmis elektros lemputėmis.
Pasirodo, matinės lemputės labiausiai iš visų švaisto energiją! Dabar, kai pagalvoji, nesunku suprasti, kad tai tiesa. Bet pirkdama niekad apie tai nesusimąsčiau…
Turiu nusipirkus ir energiją taupančiąją lemputę. Specialiai ieškojau, kad būtų ne pigi kiniška, ir kad atitiktų būtent 100W kaitriosios lemputės. Tamsusis metų laikas man gerokai gadina nuotaiką (ir aš ne viena tokia: http://en.wikipedia.org/wiki/Seasonal_Affective_Disorder), o kambaryje, kuriame praleidžiu daugiausia lako, šviestuvas tik vienas, todėl mažiau 100W lemputės neperku. O štai nusipirktoji “taupi” lemputė pasirodė, kad šviečia silpniau… Nors ant pakuotės aiškiai nurodyta. kad 21 jos vatas atitinka kaitriosios 100W. Ir dar kad neabejočiau, su žvaigždute paaiškinta: “light output measured according to IEC 969 standarts compared to a 1000 hr soft colour bulb of similar output”. Hmz… Nusprendžiau tikėti savo akimis, ir padėjau taupiąją į stalčių
Bet matyt reiks išsitraukt… Vasarą gal nebus didelio diskomforto.
Jums irgi pats laikas prirpasti prie taupiųjų. Nes 100w nematinės kaitriosios lemputės dings iš prekybos tuo pačiu metu O mažesnės galios kaitriosios bus pašalintos iš rinkos iki 2012m…
Date: 08/12/2006
Naujausi komentarai