Laimutės viešas dienoraštis

Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
Kai kurie – dar ir kvepia
Bet vos tiktai pradedi grėbti
Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
Neduok Dieve: vos šuoras ir viską darysi iš naujo
Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok nors padek tą
vangogišką grožį
Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
Vienas nervas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O daktaras sakė – padės, nuramins, užsimiršiu
Sakė, pervargau, sakė, geriausia terapija sielai –
Išvažiuot, atsiskirti, padeginti širdgėlos lapų
Sakė, senio Sizifo kompleksas man sielą pagraužė –
Mat nemoku pabaigti darbų – niekada nemokėjau
Vos tik įsivažiuoju, išsigąstu kažko ir paleidžiu
Tarsi akmenį ristis nuo kalno gyvenimą savo
Jis teisus – praeity jau ne kartą paleidau
Daugybę darbų, tėvą motiną, santuoką moterį vaiką
Gražų prasmingą gyvenimą, taurią kūrybą
Šitiek kartų į kalną ritau ir paleidau nuo kalno
Ir dabar man atrodo – dar žingsnis ar du, ir užlipsiu
Ir bus galima sieloj iškelt pabaigtuvių vainiką
Betgi akys aptemsta, ir prakaitas, rankos nusvyra
Ir abudu dardėdami ritamės rudenio žemėn
Bet akmuo tai – tiek vienas – atspėkit, kuris pagal šaltį
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O paskui – vėlei Dievui lendu į akis kaip koks durnas
Šimtas pirmąjį kartą iš naujo prisiekdamas kryžium
Kad dabar – tai tikrai padarysiu tikrai ligi galo
Tik manim patikėk tiktai akmenį duok man dar vieną
O jisai: kur tau akmenį – nei tu pakelsi grįžk grėbt savo lapų
– Tai kad pusto labai šitaip pusto vis pusto ir pusto
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto…“
Man taip pat – viskas taip ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto

Ališauskas, Arnas. Rentgeno nuotraukų albumas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla 2007.

Nepalik manęs vieno… Rudens
paslaptingi laivai plaukia gatvėm…
Kruvinų jų žibintų vienatvėj
man šiurpu be žmogaus. O šalta

ir baisi tuštuma mus užtvinsta:
skęsta medžiai, namai ir dangus…
Šaukia varpo balsas baugus
kažin kur tolumoj. Mūsų žingsniai

grimzta gailiai šnarančiuos lapuos.
Tai nuplautas ledinio lietaus
mūsų motinos vardas ant kapo

akmenio žiūri į mus: Nepalik manęs vieno…
Man taip šalta, šiurpu be žmogaus…
Teka rudenio purvinas kraujas velėnom.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. – Chicago, 1952.

Tu pastatei, Karaliau, miestą kuriame
geri poetai geria prastą vyną
barokiniuos pelėkautuos prarėktame
kordelijų ofelijų kurvyne

rudens kariuomenėms išsiskleidžiant pleištu
tenai kur svaigta pernelyg kadaise
ant išplonėjusių tėvynės ašmenų
kur gerą vyną srebia sukekšėjus laisvė

tiek dulkių, tiek bakterijų, eilių
botanikos šiek tiek TV skreplių
gal tik nemirtingumo kiek mažoka

tarp laikinųjų šios pasvietės reikalų
su molio kardu – skiemeniu trumpu
aš sveikinu tavų žvėrynų terakotą!..

Valdas Gedgaudas

Vien tiktai sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akiračio akinančio
begalybė balta. Tiktai kartais prabėga
tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą,
briedžių bandos ledu
ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų
didžiulę, paliegusią
Arktikos saulę.

Ir vėl liekame vienu du:
aš ir jos – neužmatomos platumos mano sniego pasaulio.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį…

Palik man tą niekad
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.

(Henrikas Nagys)
Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Jaučiuos kaip Kukutis. Pažįstat Kukutį?

http://www.birdpix.lt/thumbnails.php?album=135

Jam ausy kumelaitė užaugo:

“Kumelaitė Kukučio ausy”

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia ji Stonų ganyklose.

Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
gal man išims iš ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?

Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.

Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.

Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!

Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kombainų,
kuliamųjų mašinų.
Neduok dieve –
numirtų:
šitokią gėdą rastų ausy!

(M.Martinaitis)

Maniškė irgi smagi. Atkartoja kiekvieną mano ar radijo ištartą žodį, sugrotą muziką. Tik bėda, kad su klausa jai truputį blogai – kokiu pustoniu pažemina… Turiu visą dieną klausytis jos nusidainavimo O dar jai vienos ausies neužteko: šįvakar į antrą įsikraustė. Nežinau, nežinau, reikia ruoštis pas gydytojus – šitokia gėda ausy

Štai koks linksmas ausų uždegimas būna. Kol neskauda taip, kad gali ką nors ir užmušti…

Ant siūlelio
kabaliuoja
voriukas
į save įsikibęs
savo valstybėje
dieną skina
celebruodamas
tylą
trūksta žodžių
išsakyti
jo vienišybei
užsispyrimui
įsitvirtinti savyje
tokiomis aplinkybėmis

Ineza Juzefa Janonė

Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį,
kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia.
Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti,
kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį,
kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs.
Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti,
kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Trumpadienė žiema
Suka savo ratus,
Kaip akli vanagai
Aplink juodvarnių lietų.

Baltaplaukė mama
Kviečia grįžt į namus,
Kur kviečių kepalai
Suraikyti po riekę.

Išprašysiu medaus,
Iki skausmo saldaus.
Užsigersiu šaltinio vandeniu.

Aš maldausiu dangaus –
Gal mane jis nupraus,
Kaip sparnuotus padangių angelus.

(Paliulytė Sonata)

Tik nesakyk kad viskas bus gerai
žiemos veržlėrakčiai atodrėkių nerštuvuos
didžiulės šviesmelsvės vasario žuvys
ir iškoriję atlydžio šarvai

tartum išblukinti paklydę atvirukai
po drumzlino dangaus pelekais
kalėdinėm stiklinių snaigių šukėm
nelyg plačiai užmerktos akys

sutemsta mudviem, mano meile, ten
taip atvirai kad net truputį keista
kad net beveik neliūdna jog neleista
šitos žiemos galbūt nebeišvengt

Valdas Gedgaudas