Laimutės viešas dienoraštis

Taigi, buvau operoje opera.lt skelbė:

Gaetano Donizetti
MEILĖS ELIKSYRAS
2 veiksmų opera italų kalba
Dirigentas Modestas Pitrėnas
Dainuoja Julija Stupnianek, Audrius Rubežius, Dainius Stumbras, Egidijus Dauskurdis, Jurgita Lopetaitė

Beveik visą pražiūrėjau atsistojus – kitaip nesimatė dirigento Gerai kad vieta tam tiko, niekam neužstojau. Ech, ir kodėl gi mūsų operos teatro vietos taip keistai suplanuotos: normaliai sėdėdama nematai dirigneto, o jei neduokdie atsiloši, tai nematai net scenos…

Nors opera komiška ir pabaiga be abejo laiminga, bet išėjus galvoje sukosi viena vienintelė arija – aišku pati liūdniausia. Na, ji gal tik skamba liūdnai. Mano suvokimu, toj situacijoj žmogus turėjo jausti labai prieštaringų jausmų – nuo džiaugsmo iki liūdesio. Jaunuolis, ilgai mylėjęs be atsako, parduoda dūšią kariuomenei vien tam, kad nors dienai laimėtų savo mylimosios širdį. Ir prieš pat išvykdamas visam laikui, dainuoja, kad pagaliau suprato, jog yra mylimas – iš vienos slaptos ašaros…
Ilgai rausiaus youtubėj, kol atradau ką nors tinkamo parodyti. Daugelio dainuotojų man neįtiko balsas: arija jaunuolio, o dainuoja arba pusamžiai, arba tiesiog balsas su kažkokiu sodrumu, sunkumu (šitoj vietoj nurašiau ir garsųjį pavarotį)… Kiti buvo jauni ir turėjo visas galimybes sudainuoti, bet nepakankamai įsijautė. Nuplaukė su gražia muzika kaip lopšinę bedainuodami. Žodžiu, išdainavo visas natas teisingai, bet nebuvo nei balse nei judesiuos, mimikoj jokio jausmo… Na kaip gali tokią dramą dainuoti net rankos nepakėlęs???
Galiausia atradau ne tik mano kriterijus atitikusį, bet ir gerokai viršijusį variantą. Jaunas balsas, dainuoja su tokiu lengvumu, kad atrodo jam jokio aukštumo ar jokio ilgumo nata nesudaro vargo. Veidas nuo pat pirmų minučių įsijautęs į arijos prasmę. Ne tai kad veidas – ir balsas kiekvienoj natos sugeba surasti daug atspalvių. Vienoj natoj!
Žodžiu, nebetęsdama pristatau:

Una furtiva lagrima (dainuoja Charles Castronovo)
Nepaisant visko, video turi trūkumą: pradžioj ir gale yra įžangos (pristato dainą, paploja, gale šūkauja bravo, ilgai ploja). Taigi, atsiprašau už visokius “liubovnij napitak” ir rekomenduoju klausyti nuo 0:22 iki 4:46

Papildyta : Galvojau, kodėl man šis solistas primena E. Montvidą… Dabar atsekiau: girdėjau Montvidą dainuojant šitą ariją, ir likau sužavėta, bet kažkaip užmiršau. O dabar ieškodama, matyt pasąmoniškai ją atsiminiau, ir suradau labai analogišką tiek solisto išvaizda, tiek įsijautimu Gaila, Montvido varianto youtubėj, neradau, būčiau ir jį prikabinus palyginimui…

Ajajaj, kaip aš jus buvau apleidus ir jūs nieko nežinot apie mano gyvenimo aktualijas

Tai bandau taisytis: antradienį buvau O.Koršunovo “Hamlete“. Nebuvau planavus, pasiūlė Rasa. Paskui paaiškėjo, kad už dyką. Taigi reziumuojant: Rasos gimimo dieną ji man padovanojo nemokamą spektaklį. Ir dar pasakė, kad anksčiau bilietai į jį kainavo 90Lt… Aš jai padovanojau dėžutę griliažinių saldainių. Rožę pridėti pamiršau: visą parą atsiminiau, o kai reikėjo išlipti iš troleibuso jos pirkti – pamiršau…

Aha, tai apie ką mes čia? Apie Hamletą. Nežinau, sunku man spektakliuose… Jeigu jie “nueina paskui publiką” (kaip gražiai išsireiškė po spektaklio vykusiame pokalbyje aktoriai), tada bepiga: sėdi, juokies, kiekvienam veiksme matai savo ar kaimyno gyvenimą. Viskas aišku, viskas tau pritaikyta ir dar pakramtyta, kad lengviau suvirškintum Hamletas ne iš šitų, pakramtytų. Bežiūrėdama lyg ir maniau kažką supratus, bet po spektaklio nuėjom į pokalbį su režisierium ir aktoriais – ir supratau, kad norint tikrai giliai suprast, reikia eiti ne vieną ir ne du kartus. Kaip tada įmanoma lankyti spektaklius, jei į kiekvieną eiti po kelis kartus? Ir pinigine, ir laiko prasme sunku. Vadinas – geriau neiti iš viso. Prastai perfekcionistams;)

O dabar ne taip giliai kabinant: labai graži scena, kur Ofelija kalbasi su Hamletu. Balta suknele, gausybė baltų gėlių ir nakties juodumo likusi scena… O Hamletas nulėkęs į publiką, per pora kėdžių nuo tavęs jai replikuoja Beje, irgi neapšviestas…

Ooo, dėl apšvietimo: porąsyk buvo dingusi elektra. Ir taip mažai apšviestą spektaklį buvom privesti žiūrėti tamsoj! Bet sakyčiau labai tiko: aš net buvau pamanius, kad taip turi būti. Ypač, jeigu šviesa dingsta tada, kai kažkuris vyriškas personažas “kabina” kažkurį moterišką personažą. Ne vien žodžiais, ir veiksmais… Rimtai pamaniau, kad čia režisieriaus sprendimas: link nepadorių krypstančius veiksmus paslėpti nuo mūsų akių, paliekant tik garsus

Po spektaklio, kaip minėjau, vyko susitikimas su režisierium, kompozitorium ir aktoriais. Buvo smagu Pasijaučiau, lyg vėl būčiau studenčiokė… Juo labiau, kad dėl to susitikimo teko praleisti paskutinius troleibusus. Taigi žingsniavom su Rasa per ne patį saugiausią Kalvarijų gatvės rajoną ir valgėm griliažą. Po to su taksi važiavau namo ir bijojau ar užteks litų. Su taksi buvau šimtą metų nevažiavus – tai irgi priminė man laikus, kai su taksi į bendrabutį grįžinėdavau…

Nuostabus vakaras;)

Dar liko nepaminėtas teatro kavinės berniukas (barmenas būtų per šaltas jo apibūdinimas), kuris dalino fantastiškai kvepiančią (patvirtinta ne vieno palei kavinę stoviniavusio žiūrovo) kavą ir pyragaičius, bei “mokėsi” skaičiuoti mintinai T.y. mintyse sudėjo, kiek man kainuos, o po to pasitikslino, suvedęs į kasos aparatą. Kai jo taip ir paklausiau: “mokotės skaičiuoti?”, jis visai nesusigėdęs patvirtino Mėgstu žmones su geru jumoro jausmu – reikia būti dvasiškai stipriu, kad pasijuoktum iš savęs

Vakar buvome dar viename Keistuolių spektaklyje “Penktas veiksmas”. Buvo labai įdomu žiūrėti spektaklį teatro foje Salę matyt remontuoja…

Geras spektaklis, bet nepaliko tokio įspūdžio kaip anas. Gal dėl to, kad iš Šekspyro, ypač naudojant visus jo kūrinius, galima begalybę idėjų išspaust (nebūtų klasikas). O štai iš dviejų žmonių nuobodaus pokalbio, besitęsiančio per 3 veiksmus, sunku išspausti kažką įdomaus. Tokiom sąlygom manau jie išspaudė viską ką galima O kai ėmė veikt ir trečias žmogus, visai įdomu pasidarė…

Praeitą šeštadienį (lapkričio 10d.), neužilgo po baleto pasitaikė proga pažiūrėti spektaklį “Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą”. Pirmasyk buvau Keistuolių teatre, ir paliko puikų įspūdį Nors ir negali lyginti su baletu, bet vis tiek šitą įvertinčiau kur kas geriau. Nemačiau linksmesnio Šekspyro Ir komedijos elementai nenuvalkioti, keliantys juoką iki ašarų, ir bendravimas su publika patiko. Rekomenduoju! Ypač mokiniams, einantiems Šekspyrą, ir turbūt nuobodžiaujantiems pamokose.. Pati irgi eisiu pažiūrėti kitų keistuolių spektaklių.

Lapkričio 8d. žiūrėjome M. Bejarto baletą “Balet for Life” (kitaip “Le presbytere”). Turiu pasakyt, Siemens arena tikrai netinkama vieta kultūriniams renginiams. Valanda grūdiesi kamščiuose aplink, kol susinervinęs parkuojiesi už kilometro ir su vakariniais bateliais klampoji per pažliugusias pievas. Po kelių tokių atvažiavimų mes jau žinojom situaciją, ir iš karto parkavomės toli – bent jau laiku atėjom į areną. O kiti vargšai dar ilgai rinkosi į salę po spektaklio pradžios..

Viduj, atstovėjus ilgiausią eilę prie rūbinės, paaiškėjo, kad teks mokėti po 2LT už paltą Po to norėjom užkąsti (spektaklis darbo dieną, ne visi spėja pavakarieniauti prieš jį). Vėl atitinkamai prasistumdžius eilėje, gauni tik “fast food’ą”, kurį tenka valgyti ten pat stoviniuojant ir stumdantis. Jokio jaukaus prisėdimo, belaukiant spektaklio..

Graudu buvo žiūrėti į išsipuošusias moteriškes betono sienų fone.. Paskutiniu metu teisingai interneto komentatoriai areną vadina: “tvartas”

Spektaklis, tegu man atleidžia jo gerbėjai, buvo nuobodus. Aš nesu labai didelė šiuolaikinio šokio gerbėja, bet būna spektaklių, kurie pritraukia nepriklausomai, ar tu gerbėjas ar ne;) Buvo pora vietų, kur sėdėjau neatitraukdama akių: pagal dainą “It’s a Kinda Magic” kurta scena, bei ta vieta, kur pagal Mozarto muziką lavonai šoka ligoninės lovose. Taip pat jaukiai atrodė sentimentali scena pagal “A Winter’s Tale” dainą.

O likusį laiką.. matai, kad atlikėjai labai vargo repetuodami, ir sunkiai vargsta rodydami visus triukus scenoje, bet nuo to idomiau nepasidaro “Garsieji” Versace kostiumai irgi nebuvo ypatingi, tiesiog aptempti baleto drabužiai, truputį pridedant spalvų.. Suprantu, kad balete didelės mados nepadarysi, nes trukdys artistams judėti. Bet gal tada ir nereikėtų labai afišuoti tos mados, kurios ten nėra?

Žodžiu rudeniškos nuotaikos anaiptol neprablaškė..