Laimutės viešas dienoraštis

Kambariuos taip šalta, kad tikrindama džiūstančius rūbus nesuprantu, ar jie dar šlapi, ar jau tik šalti…

Belaukdama išganymo, kol įjungs šildymą, nusprendžiau pamankštinti sušąlusius pirštus ir pasidalinti idėjomis, kaip pasišildyti kai kurie variantai gal bus puikiai žinomi, kiti atrodys juokingi – juokitės į sveikatą, tai irgi sušildo

• Arbata. Privalumai: sušildo ir rankas, laikančias puodelį, ir iš vidaus Tiesa, besimėgaudami ja, nepamirškit trūkumų: turi kofeino. Ypatingai daug žalia, juoda mažiau, raudona neturi iš viso. Žolelių arbatos taipogi jo neturi. Taigi jei šildysitės žalios arbatos puodeliais iki vėlaus vakaro, nekaltinkit po to manęs, kad pusę nakties prasivartysit neužmigdami. Beje, tai priklauso nuo jūsų organizmo pripratimo prie kofeino. Jei kavą geriat kibirais, tai arbata, tikėtina, nelabai jus paveiks Taip pat nepamirškit, kad žalia arbata ir kava trukdo geležies įsisavinimui, taigi nerekomenduojamos turintiems mažakraujystę. Dar vienas trūkumas: jeigu gersite daug skysčių vėlai vakare, atsikelsit su aptinusiais paakiais
• Užsiimkit sportu, mankšta. Paskatina kraujotaką, taigi iš besušąlančių šaltakraujų vėl atvirstame į šiltakraujus;) Prieš žiemą organizmas ima kaupti riebalų atsargas, taigi mankšta – dar ir puiki prevencija.
• Suraskit namie visus šilumos šaltinius. Jeigu gyvenat daugiabuty, tai jūsų laimei, turite gyvatuką Laikykite praviras vonios kambario duris, kad šiluma pasklistų visam bute. Pas mane šiltas vamzdis praeina ir pro tualetą, taigi ir jo duris atveriu. Gal šilumos bute nestipriai padaugėja, bet psichologiškai jaučiuosi besišildanti Kad reikia užkamšyti langus ir kitus plyšius net neminiu. Beje, taip pat praverstų lauko sienas ir langus apstatyti, uždengti daiktais, storom užuolaidom – šaltis pirmiausia imsis jų, ir ne taip tiesiogiai sklis į kambarius.
• Nepamirškit, kad sėdėjimas prie kompiuterio, televizoriaus, ar skaitant knygą nuramina jūsų kraujotaką, mažiau kraujo atiteka į galūnes, ir jos ima šalt. Taigi šita veikla užsiimkit kuo mažiau, ar bent jau su pertraukomis. Pertraukose puikiai tinka visi fiziniai darbai. Pvz, išsiskalbkit kokį vieną kitą rūbą (ne skalbykle, rankomis), išplaukit indus, išsiurbliuokit kilimus.
• Jeigu pasinaudojot ankstesniu patariu skalbti, tai laikas nuo laiko atsiras išdžiūvusių rūbų, patalynės. Čia atrandam dar vieną šildantį daiktą: lygintuvą! Jis šilumą skleis ne tik lyginant, bet ir po to, vėsdamas. Net ir išlyginti rūbai vėsdami skleis šilumą, taigi, lyginkit net ir tai, ko anksčiau nelygindavot
• Dar geresnis šilumos šaltinis – elektrinė viryklė. Gaminkit kuo daugiau ir kuo dažniau Netgi virškinimui geresnis šiltas, o ne šaltas maistas. Jeigu neturit šito džiaugsmo, tai garantuotai turite orkaitę. Kepkit draugams pyragus! Nušausit krūvą zuikių vienu šūviu: butą šildys ir vėsdama orkaitė, ir suėję draugai (kūno šiluma, kvėpavimas), o dar turbūt prie pyrago gersit arbatą… Be šildymo, yra ir kitų privalumų: pagerinsit santykius su draugais, ištobulinsit kulinarinius sugebėjimus
• Gal nuskambės keistai, bet – eikite į miestą. “Ten gal 10 laipsnių šalčiau, ko man ten lįsti?!”, sakysit. Na, pirmiausia tai bus pajudėjimas (atsimenam, jis gerina kraujotaką). Iki troleibuso, nuo troleibuso, iki parduotuvės, nuo parduotuvės, iki dar kažko – judėjimo mieste yra daug daugiau negu bute/name. Tiesa, vairuotojams teks palikti mašinas namie Galit pabandyt ir tiesiog pasivaikščioti greitu tempu – pamatysit, grįžę į butą dar ilgai neieškosit arbatų ir pledų.
• Jeigu turite lėtą kraujotaką, ar vakarus leidžiate prie kompiuterio, prie televizoriaus, turbūt po to į lovą lendate ledinėmis kojomis. Nežinau kaip jums, aš tokiom kojom neužmiegu. Vartais, trini, šildai jas – kiek sugaišti brangaus miego laiko! Taigi, labai paprastas būdas: kojų kaitinimas. Prieš einant gulti prisileisti karštą vonelę ir palaikyti. Po to tinka apauti vilnonėmis kojinėmis Aišku, jei netingit, galit ir šiltoj vonioj pagulėt. Ji veiks ne tik šildančiai, bet ir raminančiai – pats tas po to į lovą. Galit ir pasimankštinti prieš miegą, visas kūnas sušils, ne tik kojos. Ar netgi pabėgioti lauke – sportas ir grynas oras puikiai gerina miegą.

Taigi, sėkmės nesušąlant

Vienos mintys šiaip originalios ir įdomios, po kitomis aš pasirašyčiau, tarsi jos iš mano galvos būtų išimtos…

O kaip drambliui ar paršeliui užauga… sparnai?

– Nežinau, gal jais kaip nors užsikrečiama? Pavyzdžiui, eini pro įsimylėjusią žirafą, o parėjęs namo žiūri – jau ir pats sparnuotas… Tada mama ar kas nors iš namiškių ir sako: „Jei jau toks esi pakylėtas, tai gal lipk per balkoną ir nelaužyk sparnais tų durų…“

http://www.niekorimto.lt/lt/autoriai/sigute-ach/

Žmogaus teigiama reakcija yra kaip saulutė augalui – iš karto į tą pusę stiebi lapus. Jeigu pasaulis visą laiką būtų kartotojęs: „Ne ne, tavo zuikiai atrodo idiotiškai. Kas čia per gėlės?! Pažiūrėk į savo spalvų paletę: kodėl nėra jokių perėjimų, kodėl viskas taip plokščia?”, jeigu būčiau sulaukusi tik tokios reakcijos, tai gal ką nors kita veikčiau gyvenime. Tačiau visą laiką buvau giriama, tai ir augau kaip augalas – į saulutę, į tuos gerus žodžius.

O koks yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno?

Tiesiog mano menas yra prieinamas, perskaitomas. Menas nebūtinai turi būti perskaitomas, suprantamas kiekvienam – tik menininko ir Dievo reikalas, ką jis sukūrė. Juk buvo nemažai kūrėjų, kurie aplenkė laiką ir gyveno labai nelaimingi, nes tuo metu buvo kankinami visuomenės abejingumo. Tačiau visuomenės dėmesys irgi yra kankinimas.

„Ką veiksi vakare?” – man yra neatsakomas klausimas. Aš nežinau, nenoriu žinot ir nenoriu, kad manęs to klaustų. Nei vakare, nei ryte, nei per pietus. Aš nenoriu, kad „mane planuotų”.

http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=102&category=3

Na, jau atsigavot po Kalėdom perkrautų parduotuvių, namų, blogų? Jau nebekelia susierzinimo “ir vėl”?
Aš jūsų nekankinau įrašais nei apie kalėdinius papuošimus eglutei, nei apie kepinius, nei apie pagamintas dovanas, nei apie lėkimus, pirkimus ir nespėjimus.. Netgi kūčių ir naujametinis įrašai buvo be jokių paveikslėlių
Tai pakankinsiu dabar: pasidalinsiu su jumis nuotraukomis, kaip puošiau savo kambarį.
Pirmiausia ant lango atsirado kalėdinis vainikas su dekoracijomis aplink:

Aplink visą langą pritvirtinau spalvotą girliandą, o apačioje, tarp palangės gėlių surangiau vienspalvę, baltą:

Po to žalią vainiką papuošiau raudonais burbulais ir apvingiavau LED girlianda. Jos pagrindinis privalumas – veikia iš baterijų, taigi vainikas neturi išeinančio laido, galima tvirtinti bet kur. Jis nukeliavo ant kambario durų:

Po to lango viršuje įsitaisė varvekliai. Mmmm, grožis, kaip jie spindi:

Tada pamąsčiau ir pertvarkiau kitas lango dekoracijas į eilutę:

Taip atrodo visas langas:

O visas grožis atsiskleidžia vakarais, kai šviečia vainikas ant durų:

Taip stipriai, kad net apšviečia tamsų prieškambarį:

Ir kambario langas užtemdytame kambaryje sukuria jaukumą:

Maniškis langas ir dabar dar nenupuoštas, naktimis dar džiugina praeivius mirgančiom švieselėm lange
Nėra ko skubėti gyvent, skubėti baigt šventes, skubėti išdalint dovanas, išpakuot savas, persivalgyt, ir viską pamiršt… O kas toliau – skubėt įsijaust į Valentino šventę? Jau dabar pult gamint širdeles, atvirukus, kept saldžiausius tortus, ieškot seksualių apatinių?
Kaip kažkas apibūdino mūsų gyvenimą – kaip greitkeliais lekiame. Ir pralekiame vienas pro kitą, pro šventes, pro svarbius įvykius – niekam neturėdami laiko, ties niekuo ilgam nesustodami. Įsivaizduokit, jei per savo atostogas tik pavažinėtute greitkeliu per gražiausią šalį – ar pasidžiaugtut tuo? Ar pasisotintut vaizdų? Ar nesinorėtų sustot, išlipt, įkvėpt oro, išgirst garsus, pajaust vėjelį plaukuose? Bent nuotrauką padaryt, o gal ir pastoviniuot, pasidžiaugt, paėjėt?
Taip ir gyvenime galite: sustoti nuo to lėkimo. Išlipti. Apsidairyti. Pastovėti. Pasidžiaugti mažais dalykais, kurių iki šiol nematėt. Dangumi, kuris ir žiemą būna mėlynas ir aukštas. Snaige, nukritusia ant palto rankovės. Žvirbliukais, tupinčiais krūmuose. Kaimynu, valančiu sniegą nuo mašinos. Šerkšnu, atsiradusiu ankstyvą rytą. Muse, per anksti pabudusia iš žiemos miego. Sniegu, žibinto šviesoj žvilgančiu kaip deimantai…
Jums tik atrodo, kad neturite tam laiko, kad nieko paskui nespėsite. O kas sakė, kad prigamint dovanų penktos eilės pusseserėm yra svarbiau, negu pamatyti šerkšno stebuklą? Kas sakė, kad jūs turit būt idealus/i ir paruošt restoraniškus pietus, gal geriau nusišypsot vaikui, draugui, pažįstamam, svetimam?

Prieš šventes labai aktuali tema – gėrimas. Prisipažinkit, kiek iš jūsų negers? Spėju, tokių neatsiras… Tai pasiskaitykim, ir pamąstykim. O po to jau sau gerkit…

- Petrai, kas tau yra?
- Kaip tai – kas?
-Girdėjau, nerūkai ir negeri?
- Taip, jau seniai.
- Kodėl? Kažkas su sveikata?
Jis klausė taip rimtai, o balse skambėjo toks susirūpinimas, kad sutrikau ir neturėjau ką pasakyti. Blaivią gyvenseną aš jau seniai siejau su sveikata, ir tas jaunystės draugo požiūris išmušė mane iš vėžių.
O juk aš turėjau paklausti:
- Rimai, išgeri? Ir parūkai?
- Taip, žinoma! – būtų atsakęs jis išdidžiai.
- Kodėl?
Įsivaizduoju, kaip jis būtų sutrikęs.
- Negerai su sveikata? – nuo tokio klausimo jis būtų ir įsižeidęs…
Vis ruošiausi paklausti, bet vis pamiršdavau.
Jau nepaklausiu. Rimo kaulai pūva miestelio kapinėse.
Pasirodo, jam tikrai su sveikata buvo ne kas. Per vienas pagirias neatlaikė širdis.
Alkoholis ir sveikata – neatsiejami mūsų kultūroje.
Su Jonu mudu seniai nesimatėme. Dabar jis įsijautęs pasakoja apie mūsų pažįstamus:
- Tu žinai, mano švogeris negeria, o neseniai metė rūkyti. Aš jam sakau: dabar mesi bobas.
Nejučiom prunkšteliu. Jonas nežino, kad aš irgi nerūkau ir negeriu.
Mano reakciją jis iššifruoja visai kitaip:
- Jeigu vyras negeria ir neberūko, tai jam nebereikia bobos!
- Aš irgi nerūkau ir nebegeriu, – sakau neiškentęs.
Jonas netenka žado.
- Petrai, negali būti! Juk tu – protingas žmogus!
Alkoholis ir potencija, alkoholis ir protas – irgi neatsiejami mūsų kultūroje. Dar galima būtų pridėti: alkoholis ir sėkmė, alkoholis ir laimė.
Vladis guli ant lovos, ir jam seniai nebegalima gerti, bet daktarai leidžia šiek tiek.
Kodėl?
- Kitaip jam užeitų depresija, – paaiškina žmona. – Nuo šimto gramų jam būna tik traukuliai, o kai užeina depresija, jis nori nusižudyti.
Vladis nori pavaišinti mane.
- Ne, Vladi, ne! Aš jau nebe.
Vladis išsprogina akis:
- Tai kokia prasmė gyventi?
Išsižiojau ir nutilau.
Alkoholis ir prasmė – tai jau labai netikėta.
Tai buvo tokia baisi tiesa, kad negalėjau suvokti.
Vladis pasakė esminį dalyką, pačią didžiausią tiesą – alkoholis yra visko prasmė.
Mūsų kultūroje niekas nėra taip sakralizuota, kaip alkoholis. Visose krikščionių bažnyčiose pačiu iškilmingiausiu momentu yra geriamas ne vanduo ir ne pienas, bet alkoholinis gėrimas – vynas. Alkoholis mūsų kultūroje laikomas Dievo krauju.
Sekmadienį žiūrėjau vestuvių vaizdo įrašą. “Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų…” “Karti, karti, degtinė karti!..” Paskui prasidėjo vadinamosios varžybos. Premija nugalėtojui – taurelė, paguodos prizas pralaimėjusiam – irgi taurelė, atsisakiusiam dalyvauti – baudos taurelė… Ar visa ši didžiulė kompanija galėtų švęsti ir linksmintis be taurelės?
Ne, žinoma, ne!
Nekalbėkim apie kitas kultūras, kur žmonės gyvena ir linksminasi be alkoholio. Mūsų kultūros realybė yra kitokia: alkoholis – visko pagrindas, jungiančioji grandis. Be jo sunku įsivaizduoti ir krikštynas, ir laidotuves, ir naujo pastato atidarymą, ir diplomatinį priėmimą…
Kai žmonės ruošiasi mesti gerti ir paklausia manęs patarimo, aš juos perspėju:
- Tik nemanyk, kad mūsų visuomenė smerkia girtavimą, o tave kas nors labai palaikys. Ne! Ji smerkia ligonius – tuos, kurie nebegali gerti.
Aišku, iš pradžių niekas tuo patikėti nenori. Juk tiek rašoma apie alkoholio žalą, apie girtuoklius, kurie skriaudžia šeimas ir pražudo save!..
Taip, girtuokliai tikrai smerkiami, bet ne girtavimas.
- Koks skirtumas? – stebisi žmogus.
Daug kas šventai tiki, kad smerkti girtuoklį – tai smerkti girtavimą. Smerkdamas vagį jis mano pasmerkęs vagystę, smerkdamas paleistuvį – paleistuvystę…
Iš tiesų viskas kitaip.
Mūsų kultūroje smerkiamas tik girtuoklis – tas, kuris neatlaikė ir nebegali gerti. Jis smerkiamas būtent už tai, kad nebegali gerti.
Panašiai pasmerkiamas ir vagis – tas, kuris susimovė. Ir paleistuvis, kai jis demaskuojamas. Juk tie, kurie smerkia, patys linkę prie svetimo gero ir prie svetimų moterų. Pagalvokime patys: jeigu smerktume ne susimovusius žmones, bet girtavimą, nusikaltimus ir paleistuvystę, tai juk patys nei girtautume, nei nusikalstume, nei paleistuvautume!
Viskas yra atvirkščiai.
Smerkiamas ne girtavimas, bet negalėjimas gerti.
Metusieji gerti tai žino geriau už visus kitus. Nuo visuomenės paniekos jie slepiasi po anoniminių alkoholikų kaukėmis, bendrauja tarp savęs uždaruose savo klubuose, pasidaro vieningi kaip bet kuri kita aplinkos spaudimą jaučianti mažuma. Kiti aplinkiniams taip ir nedrįsta prisipažinti, kad nebegeria, per visokius susiėjimus teisinasi negalį išgerti, nes esą “prie vairo”, jie netgi tyčia į tokias išgertuves važiuoja automobiliais, kad niekas neragintų. Yra ir tokių, kurie imituoja gėrimą, kilnoja taures ir girtėja kartu su visais, bet iš tiesų geria vandenį arba kokias sultis. Jie visada jaučia pavojų, kad bus demaskuoti ir pasmerkti.
Slaptą iššūkį savo kultūrai metę anoniminiai alkoholikai turi tradiciją savo susirinkimuose pasisakyti, kiek jie dienų iškentėjo negėrę. Visi čia laikomi lygūs – ir tie, kurie iškentėjo dvi, ir tie, kurie iškentėjo šimtą dienų.
- Aš jau iškentėjau trejus metus, – pasigyrė man klubo senbuvis.
Pažiūrėjęs į jį taip ir matai: jo gyvenimas iš tiesų tapo kančia!
Kančia be alkoholio.
Be tokios brangios vertybės!
- O kiek iškentėjai tu? – klausia manęs.
Tikrai, iš pradžių kentėjau ir aš. Tol, kol girtavimas buvo vertybė, kol buvau kultūros produktas, tol jaučiau didelę skriaudą negalėdamas gerti..
Šiandien stebiuosi, kaip aš galėjau tikėti tokia baisia apgaule.
Metantiems gerti šiandien sakau: arba spjausit į savo kultūros prietarus, arba kentėsit visą gyvenimą.
Girtavimas pasiliks už vertybę – jausit netekę vertybės.
Blaivus protas pasidarys vertybė – būsit pasiekę nepaprastai brangų dalyką.
Šiandien aš netikiu tais, kurie kenčia sukandę dantis.
Iškentėjai metus?
Puiku, už tai ir išgerkim!..

iš http://petras.blogas.lt/uz-tai-ir-isgerkim-927.html

Oi kiek daug įvyko nuo tada, kai paskutinįsyk rašiau… Būna taip kartais: kai kurios dienos slenka ramiai, be nuotykių. Jeigu kas nors paklaustų kas naujo, net nesugalvotum ką papasakot O kartais priešingai: per labai trumpą laiką tiek visko įvyksta, kad nežinai nuo kurio galo pradėt pasakot…
Gal pradėkim nuo globalių dalykų. O teisingiau – globalių praradimų. Taip taip, ir aš apie tą patį, apie ką kalba visas internetas – mirė Maiklas Džeksonas. Kai man į spamo dėžutę atėjo pirmas laiškas su tokia žinia, ištryniau jį dar ir pasipiktinus – ko tik nesugalvoja tie spameriai Paskui buvo šokas, sužinojus, kad čia tiesa…
Nebuvau prisiekusi gerbėja, bet patiko daug jo dainų. Ir žinojau jas ne iš radijo stočių, transliuojančių senesnę muziką. Žinojau jas iš savo paauglystės. Kaip mėgstama sakyti: su jomis užaugau. Tai ne senos geros dainos, kurias išgirsti pamėgsti, ir vis stengies įsivaizduoti – kaip jas dainavo, kas klausės, kaip rengėsi tuo metu, kuo gyveno… Tai dainos, su kuriomis turi gyvą ryšį: tu klausei, tu gyvenai su jomis, tu išgyvenai tą patį.
Skaudu girdėti apie mirtį. 50 metų – labai mažai. Paprastai tokiom progom žmonės sako: per anksti, per greit išėjo. Pagal metus – tikrai sutinku. Tačiau pagal gyvenimo patirtį, pagal nuveiktus darbus, pagal intensyvumą gyvenimo? Kaip ir neišeina pasakyti : per anksti (nepalaikykit cinike). O dar pagalvojus, kaip jį persekiojo spauda, tampė po teismus, kad sirgo krūva ligų, kad jaudinosi prieš artėjusius koncertus… Dabar visam internete mirga “rest in peace MJ”. Tikiuosi būtent tą jis ir gavo. Ramybę. Kurios neturėjo gyvenime.
Iliustraciją pasirinkau gan neįprastą. Dainas ir jų video klipus jūs turbūt ir tai peržiūrėjot per šias kelias dienas Taigi: Eurovizijos šokių konkursas, Lenkijos atstovai šoka pagal M.Jackson’ą.

Štai, baigiasi mokslo metai, dvyliktokai baimingai laiko egzaminus: kad kuo geriau gauti, kad kuo aukščiau įstoti. Visi susirūpinę, mintys užimtos…
Aš norėčiau mintis pasukti kita linkme – ar tikrai abiturientės nori “aukštai įstoti”? O jei užduočiau kitą klausimą – ar jos nori kada nors ištekėti? Spėju, 99% atsakytų “taip”. O kuo tai susiję?
Štai skaitom:

statistikos duomenimis, maždaug dešimtadalis aukštąjį išsilavinimą įgijusių moterų lieka netekėjusios. Tarp žemesnio išsilavinimo moterų tokių perpus mažiau.

http://gyvenimas.delfi.lt/love/article.php?id=22441202
Taip išeina, reikia apsispręst, ar norit gero išsilavinimo ir karjeros sąskaita sumažinti savo tikimybę ištekėti.

Suprantu, kad mano klausimai retoriniai… Ne dėl to, kad egzaminais užimtos dvyliktokės tokiems mąstymams neturi laiko. Ir ne dėl to, kad mano blogo turbūt neskaito tokio amžiaus jaunimas. O dėl to, kad tokiam amžiuj visi pilni aukštų siekių, idealizmo, svajonių.. Jiems neatrodo, kad paprastas gyvenimas (mylintis vyras, sveiki vaikai, jaukūs namai) gali būti didžiausia laimė gyvenime. Ir kad kada nors jų aukštai skraidančios svajonės nusileis iki tokių žemumų…

Gal ir nesakykit jiems apie mano įrašą. Tegu dar paskraido…

Ta pačia proga galima pasigirti, kaip apgavau LRT grotuvą Kai anąsyk įdėjau blogan vieną jų įrašą, supratau, kad jie mums duoda labai netikusį grotuvo kodą: pradeda groti vos tik užkrovus puslapį, rodo per didelį langą, nors ten tik audio failas. Bet tiesiog parsisiųst failą ir įdėti nesinorėjo – gi ne mano.
Taigi sumąsčiau parašyti jiems laišką. Išdėsčiau visus trūkumus, pasiūlau kaip pakeisti. Ir išsiuntus užmiršau.
Šiandien, vėl dėdama jų įrašą supratau, kad jie nei velnio nepakeitė… Susinervinau, bandžiau pati pakeisti grotuvo kodą – neveikė jokie mano bandomi parametrai. Bandžiau pasižiūrėti jų puslapio “source” – grotuvo kodo nerodė dėl visokių javascriptų. Susinervinau antrąsyk Išsisaugojau jų puslapį, atsidariau su editorium, ir nusikopijavau jų keliasdešimt eilučių grotuvo kodą savo blogan. Vualia! Tiesa, dar reikėjo paredaguoti, kad imtų ne lokalų failą, o iš LRT puslapio. Bet užtat grotuvas dabar ne tik mažo dydžio, ne tik negroja automatiškai, bet dar ir rodo grojimo laiką Mėgaukitės

Kuris tipas esate?

B. Danovas žmones pagal emocingumą skirsto į penkis tipus.

Altruistai stengiasi mylimajam daryti ką nors gero ir malonaus ir, kai jam tai pavyksta, jis jaučiasi laimingas. Altruistas (tiksliau, altruistiškas egoistas) visuomet tikisi mylimojo dėkingumo, savo pastangų teigiamo įvertinimo. Jis visada skaudžiai išgyvena “kritiką”.

Praktiškojo tipo žmonės randa pasitenkinimą, besirūpindami savo “lizdelio” sutvarkymu ir, kai tai pavyksta, jaučiasi laimingi. Jie paprastai darbštūs. Irgi įsižeidžia, kai jų pastangos neįvertinamos; jie taip pat yra altruistiški egoistai.

Gnostiškojo tipo žmonės trokšta mylimojo dvasinio neišsenkamumo. Jie būna be galo laimingi, kai atranda mylimajame ką nors nauja – pradedant apsirengimo, šukuosenos smulkmenomis, baigiant dvasiniu augimu. Altruizmo turi mažiau.

Estetiškojo tipo atstovai ieško partneryje grožio. Tai gali būti kūno grožis (grynai estetiškasis tipas), o jeigu turima gnostiškojo tipo ypatybių, ieškoma dar ir dvasinio grožio. Tokius žmones žavi gamta, muzika, menas. Jei visu tuo negali žavėtis, būna prislėgti, nepatenkinti. Paprastai jie įsimyli kokią įžymybę, gana dažnai patys priklauso šiai kategorijai ar bent jau norėtų priklausyti.

Hedonistai mėgsta komfortą, skaniai pavalgyti, visada džiaugiasi ramiu, nerūpestingu gyvenimu. Meilėje šie žmonės linkę labiau imti, o ne duoti. Jie gali būti laimingi tik imdami.

Altruistas, gaudamas vertingą dovaną, jaučiasi nesmagiai, visuomet priekaištauja sau, kad mylimajam buvo sunku ją rasti, tuo tarpu hedonistas tik džiaugiasi, net nepagalvodamas, kiek tai galėjo kainuoti. Altruistas jaučiasi laimingas, matydamas besidžiaugiantį hedonistą.

Harmonija įmanoma tada, kai sąjungą sudaro priešingų emocingumo tipų partneriai. Pavyzdžiui, pirmųjų dviejų – su penktojo, trečiojo – su ketvirtojo. Harmonija įmanoma ir tarp vienodo tipo partnerių, tačiau tokiu atveju svarbu, kad kuris nors turėtų bent šiek tiek ir kito tipo ypatybių.

Visąlaik maniau, kad “made in China for Germany” ir “made in China for Lithuania” – tai visai skirtingi dalykai. Kitaip sakant, jeigu prekė gaminta Vokietijai, ar kitai senosios Europos rinkai, ji yra geresnės kokybės, negu ta, kurią gamina rytų Europai.
Pasirodo neklydau:
“Yra labai daug gerų kiniškų prekių. <...> Man tenka daug keliauti, tad kitose šalyse matau nepaprastai geros kokybės gaminių, tačiau musų verslininkai tokių nelabai atveža. Jie renkasi paprastesnius.”
Plačiau »
P.S. O žinojot, dabar Gariūnuose išdidžiai pasako, kad prekė iš Turkijos? Vadinasi kokybiška kaip viskas keičias…

Paskutiniu metu praktikuoju šypsenos terapiją… Kažkur paskaičiau, kad net dirbtinis, priverstas nusišypsojimas padeda atsipalaiduoti, gamina teigiamus hormonus(niekad neatsimenu jų pavadinimų), gerina nuotaiką. Nelabai tuo patikėjau, bet nusprendžiau, kad besišypsantis žmogus kitiems tai jau tikrai kelia nuotaiką (bent negadina), ir kad aš per mažai šypsaus. Taigi: važiuoju troleibusu, ir suvokus, kad labai jau rimtas veidas, imu šypsotis

Kas įdomiausia, tai tikrai veikia

P.S. Ir dar labai viliuosi, kad tai užkrečiama