Laimutės viešas dienoraštis

Nepalik manęs vieno… Rudens
paslaptingi laivai plaukia gatvėm…
Kruvinų jų žibintų vienatvėj
man šiurpu be žmogaus. O šalta

ir baisi tuštuma mus užtvinsta:
skęsta medžiai, namai ir dangus…
Šaukia varpo balsas baugus
kažin kur tolumoj. Mūsų žingsniai

grimzta gailiai šnarančiuos lapuos.
Tai nuplautas ledinio lietaus
mūsų motinos vardas ant kapo

akmenio žiūri į mus: Nepalik manęs vieno…
Man taip šalta, šiurpu be žmogaus…
Teka rudenio purvinas kraujas velėnom.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. – Chicago, 1952.

Vien tiktai sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akiračio akinančio
begalybė balta. Tiktai kartais prabėga
tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą,
briedžių bandos ledu
ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų
didžiulę, paliegusią
Arktikos saulę.

Ir vėl liekame vienu du:
aš ir jos – neužmatomos platumos mano sniego pasaulio.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį…

Palik man tą niekad
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.

(Henrikas Nagys)
Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį,
kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia.
Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti,
kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį,
kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs.
Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti,
kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.

Tiems, kurie buvo…
Buvo kaip sodai, giria, beržynai šiaurėj
ankstyvą pavasarį, sniegui tirpstant.
Buvo kaip paukščiai, paukščiai vėjuje ir debesyse.
Buvo kaip smėlis, grūdai. Kaip kadugio dūmai.
Žydinčio riešuto šakos ir žalio rugio želmuo.
Buvo tyla.
Buvo žingsniai ir juokas, ir saulėn pakeltos akys.
Rasa ant blakstienų.
Tiems, kurie buvo vienatvė, skambinanti senu klavesinu Vilniuj.
Jauno kareivio daina. Strėlė ir lankas. Poetų paguoda.
Tiems, kurie buvo kaip mes, kaip visi, kaip kiekvienas:
liekni siluetai ant smėlio, ant sniego, ant vandenio.
Motinų sapnas. Šešėliai ant kieto grindinio.
Tiems, kurie buvo kiekvienas skirtingas,
kaip snaigės kristalas, kriauklės ant kranto, paukščių pėdos.
Tiems, kurie buvo kaip žemė – kantri, švari ir laiminga.

Tiems, kurių niekad daugiau, niekados nebebus.
Niekados – liūdniausias žodis lūpose ir žodynuose.

Niekad – mirties, nebūties sesuo, tuštuma už žvaigždžių,
šaltas siaubas vidurnaktį, krečiantis žmogų minioj
ir drėgnam požeminio traukinio tunelyj.
Niekad – šalmas žolėj.
Niekados – amžinybės, kurios nepažįstame, bendraveidis.
Niekad – tiems, kurie buvo, vienintelis kapo akmuo.

Tiems, kurie buvo žemė, vanduo ir ugnis.

Tiems, kurie buvo, atėjo žiema:

Žiūri pro ledo langą i mus paliktieji.
Sniego balandžiai plazda šerkšno plaukuos.
Baltos berniuko rankos laiko gitarą ant kelių.
Miega pusnynuose jo nebaigta daina.
Žiūri į jūrą didmiesčio aklos akys.

Tiems, kurie buvo,
šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus
žiema.

(Nagys, Henrikas,
Broliai balti aitvarai. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969)