Laimutės viešas dienoraštis

Jaučiuos kaip Kukutis. Pažįstat Kukutį?

http://www.birdpix.lt/thumbnails.php?album=135

Jam ausy kumelaitė užaugo:

“Kumelaitė Kukučio ausy”

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia ji Stonų ganyklose.

Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
gal man išims iš ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?

Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.

Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.

Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!

Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kombainų,
kuliamųjų mašinų.
Neduok dieve –
numirtų:
šitokią gėdą rastų ausy!

(M.Martinaitis)

Maniškė irgi smagi. Atkartoja kiekvieną mano ar radijo ištartą žodį, sugrotą muziką. Tik bėda, kad su klausa jai truputį blogai – kokiu pustoniu pažemina… Turiu visą dieną klausytis jos nusidainavimo O dar jai vienos ausies neužteko: šįvakar į antrą įsikraustė. Nežinau, nežinau, reikia ruoštis pas gydytojus – šitokia gėda ausy

Štai koks linksmas ausų uždegimas būna. Kol neskauda taip, kad gali ką nors ir užmušti…

Kažkaip paskutinį įrašą berašant prisiminė:

<...>
Dieve tu mano,
aš net nemačiau, kad pasenom –
kaip didelis apšviestas miestas
traukinys šitą naktį praėjo…
<...>

Panašus jausmas, matyt. Kadaise teko deklamuot…

Severiutės rauda

Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
kur bėgiais ėjau aš basa,
kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja…
Lyg paskutinei –
prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
už nugaros, man negirdint,
kalbėjot,
kalbėjot,
kalbėjot…

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
nekaltinu:
lyg per peilius –
ėjau aš per gruodą,
bridau kaimo molį…

Toli gyvenau aš nuo jūsų,
toli nuo Užpalių –
už mylių.
naktim apie mažą baltgalvį vaikelį
šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
ką užpernai mirė.
Jis sakė:
mane alučiu aprėdysiąs,
apausiąs mane dalgele…

Dieve tu mano,
aš net nemačiau, kad pasenom –
kaip didelis apšviestas miestas
traukinys šitą naktį praėjo…
O aš gi –
verkiu kaip piemenė,
kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
kuprota audėja.

Šitiek metų praėjo,
ir vėlu jau paguosti:
jums piemenės reikėjo,
meilužės,
guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt, -
važiuoti,
bagoti,
batuoti –
aš juk tiktai Severiutė,
aš trečiojo, nebylio brolio sesuo.

(M.Martinaitis)