Laimutės viešas dienoraštis » reakcija

Sigutė Ach vėl

Laimute — Sun, 08 Aug 2010 09:09:42 +0000

Vienos mintys šiaip originalios ir įdomios, po kitomis aš pasirašyčiau, tarsi jos iš mano galvos būtų išimtos…

O kaip drambliui ar paršeliui užauga… sparnai?

– Nežinau, gal jais kaip nors užsikrečiama? Pavyzdžiui, eini pro įsimylėjusią žirafą, o parėjęs namo žiūri – jau ir pats sparnuotas… Tada mama ar kas nors iš namiškių ir sako: „Jei jau toks esi pakylėtas, tai gal lipk per balkoną ir nelaužyk sparnais tų durų…“

http://www.niekorimto.lt/lt/autoriai/sigute-ach/

Žmogaus teigiama reakcija yra kaip saulutė augalui – iš karto į tą pusę stiebi lapus. Jeigu pasaulis visą laiką būtų kartotojęs: „Ne ne, tavo zuikiai atrodo idiotiškai. Kas čia per gėlės?! Pažiūrėk į savo spalvų paletę: kodėl nėra jokių perėjimų, kodėl viskas taip plokščia?”, jeigu būčiau sulaukusi tik tokios reakcijos, tai gal ką nors kita veikčiau gyvenime. Tačiau visą laiką buvau giriama, tai ir augau kaip augalas – į saulutę, į tuos gerus žodžius.

O koks yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno?

Tiesiog mano menas yra prieinamas, perskaitomas. Menas nebūtinai turi būti perskaitomas, suprantamas kiekvienam – tik menininko ir Dievo reikalas, ką jis sukūrė. Juk buvo nemažai kūrėjų, kurie aplenkė laiką ir gyveno labai nelaimingi, nes tuo metu buvo kankinami visuomenės abejingumo. Tačiau visuomenės dėmesys irgi yra kankinimas.

„Ką veiksi vakare?” – man yra neatsakomas klausimas. Aš nežinau, nenoriu žinot ir nenoriu, kad manęs to klaustų. Nei vakare, nei ryte, nei per pietus. Aš nenoriu, kad „mane planuotų”.

http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=102&category=3

Egoistiški įspūdžiai iš #4 burbuliatoriaus

Laimute — Tue, 28 Jul 2009 20:54:51 +0000

Labai gera į jį vėluoti. Aš dažnai kur nors neišsiruošiu laiku (pvz šį įrašą surašyti ). Bet tik šitam renginy tai atsiperka su kaupu: artėji, ir matai į dangų kylančią burbulų jūrą (tuo labiau kad ir burbuliavimo intensyvumas didžiausias būna pirmomis akimirkomis). Spėju, tiems, kurie ateina pirmieji, jausmas ne toks geras

Tik nelabai gera jam netobulai pasiruošt. Praeiviams buteliukų buvau nusipirkusi iš anksto. Sau tikėjausi pati pasigaminti skysčio ir panaudoti senąjį buteliuką (apdairiai neišmestą po #03 burbuliatoriaus). Jis buvo didesnės talpos (taigi ilgiau galėjai burbuliuoti), ir leisdavo po tris burbulus vienu metu – grynas džiaugsmas

Bet pirmas skysčio gaminimas nepavyko – burbulai teišeidavo keli, arba iš vis nesipūsdavo. Kaip pasakytų senųjų animacinių filmukų herojus (užmirštas net vardas, bet likusi auksinė frazė): “čia reikia technikos!” Daug laiko bandymams neturėjau, tai atidėjau tobulo recepto kūrimą tolimesniems burbuliatoriams. Tikėjaus sau gauti tą patį buteliuką toj pačioj Maximoj, kur pirkau ir pirmąsyk – aha, tikėkis… Matyt renginys gerai populiarėja, jeigu buvo išpirkta ir šitie “manieji” buteliukai, ir jų papildymai Senukuos. Taip lengvai nepasidaviau! Liko paskutinis variantas: supilti kelių mažųjų buteliukų skystį į maniškį tuščią buteliuką.

Taigi, nusinešiau net tris mažuosius buteliukus. Trečias buvo skirtas praeiviui. Vyliaus sulaukti pažįstamų, kuriuos kviečiau asmeniškai, tai taupiau jiems, neskubėjau atiduoti. Bet laikas ėjo, pažįstami nesirodė, aš po truputį ant jų pykau… Dar paaiškėjo, kad poros buteliukų labai per mažai didžiajam užpildyti (ką reiškia 60+60ml į 240ml talpą?), o jų skystis matyt prastesnis (o gal kad sumaišyti keli), burbulai nesipūsdavo tokiais dideliais kiekiais, kaip anąsyk, būdavo iš vis nei vieno neišsipučia… Ir dar mano fanas manęs nepralinksmino: nors jis veikė, bet matyt per lėtai, baterijos nusilpę, nes burbulų neišpūsdavo ;( Buvau pasižymėjus, kad nusipirkt baterijų (dėl viso pikto, nes fanas taigi veikė!), bet pamiršau…

Žodžiu aš nekalta, kaltos aplinkybės! Kad pasielgiau labai egoistiškai ir neatidaviau buteliuko praeiviui, o supyliau sau… O mačiau, praeiviai stovėjo ir laukė… Ir senesni žmonės labai norėjo pabandyti… Ir jauna porelė, vaikinas kostiumuotas – stoviniavo ilgai ir mėgavosi, ir gaudė burbulus. Ir taip šypsojos, taip akys degė, taip gera ant širdies būtų jiems atidavus buteliuką…

Jei dar nenurašėt manęs po tokių prisipažinimų, ir dar skaitysit – tęsiu:

Gražiausia matyta scena burbuliatoriuje: ant pievelės, atokiau nuo visos fotografų apspistos minios, sėdi porelė. Šalia pastatytas dviratis – jau beveik romantika. Bet viskas dar gražiau: moteris (mergina?) pučia burbulus. Už pavadėlio laikomas šuo, laksto paskui kiekvieną iš jų, gaudo, bando perkąsti. Dėl kai kurių net apsiversdamas šoka į orą! Šypsena nedingsta nuo veido bežiūrint. Dairiausi kokio laisvo fotografo, būčiau pasiūlus užfiksuoti. Bet tokių nepasitaikė po ranka… O gaila ;( Dabar žiūrint nuotraukas taip norisi pamatyti tą sceną… Bent jau radau šunį. Pavargusį po gaudymo

Ne mažiau gražu buvo žiūrėti į trynukes, visas vienodai žaliai aprengtas- kaip gražiai jos išmokytos dalijimosi. Mama duoda burbuliuot kiekvienai paeiliui: “dabar tu… o dabar duosim sesei”. Neatrodė, kad liktų nuskriaustos, ar nepatenkintos tokio apribojimo. Netgi 20val. išeinant iš aikštės, jos vienintelės pasiliko toliau

Dar smagu buvo girdėt žmonių reakcijas į vėjo pakavimą. Vos pradėjus jį, visi apspito ratu (burbulų jau buvo prižiūrėję ir prifotkinę). Ir su kiekvienu sėkmingu, ilgai ištęstu burbulu, visi vieningai sakė “oochh” ))

O dar labai patiko gitara! Išgirdus kokią pažįstamą melodiją vis bandžiau prisigretint, nuklausyt. Bet nepasitaikė mano mokamų… Būčiau metus visus burbuliavimus ir prisėdus padainuot! Gal kitam kartui pageidavimus dėl dainų iš anksto prieš burbuliatorių priims? )))

O dar buvo triušis… Mielas, jaukus, minkštutis, ir akylai prižiūrimas

Ir kas dar buvo? Kažkas dar buvo… Kažkas tokio… Kas traukia vėl sugrįžti po poros savaičių;)

Netikėta sėkmė

Laimute — Wed, 06 May 2009 09:35:59 +0000

Sukėliau į youtube savadarbius video filmukus iš savaitgalį vykusių Taize pamaldų. Niekur jų nereklamavau, nuorodų į juos nedėjau. Net draugams dar nebuvau pasakojus apie savo youtube kanalą ir neatsiuntus į jį nuorodų.

Išsižiojau, sulaukus reakcijos: šimtai peržiūrėjo (ir toliau skaičius auga), keli užsiprenumeravo, kiti pasiūlė tapti draugais, sulaukiau net vieno laiško iš brolio Tomo iš Lenkijos Na, bent jau dėl laiško aišku: buvau uždraudus komentuoti, tai žmogui beliko tik laišką rašyt…