Laimutės viešas dienoraštis

Tik įdėjau aną įrašą, ir iš karto atsiminiau: ką tik panašų reikalą mačiau ir LT! Taigi greitai suradau ir jums pateikiu įrodymą, kad lietuviai turi ne mažiau linksmumo:

Fantastiškas pristatymas naujo sezono laidai

Bandydama apibūdinti savo jausmus, ieškojau tinkamiausio žodžio. “Saldu”? “Ilgesinga”? “Liūdna”? “Gera”? Viskas atrodė sumišę ir niekas neatitiko… Ir netyčia į galvą atėjo angliškas žodis “bittersweet”. “Bittersweet memories” – ideliai tai, ko ieškojau! Tuo labiau, kad ieškojau apibūdinimo būtent prisiminimams. Saldžiai kartiems…

Vaikščiojau po parduotuvę. Gryniausia proza – kasdienis apsipirkimas. Ir staiga pradėjo groti dainą. Gražią, linksmą dainą. Pagal kurią prieš kelis metus šokdavau quickstepą… Quickstepas buvo mėgstamiausias, tiesiog plaukdavom per salę. O šita daina buvo mėgstamiausia quickstepui. Vos išgirdus pirmus akordus uždegdavo gera nuotaika

Bet praėjus pirmiems jausmams atslinko tamsesni… Seniai nebešoku. Net kada nors vienąsyk, netyčia sušokti quickstepą – šansų nėra. Partnerio nebėra… Tokie smagūs prisiminimai, o tampa skaudūs – nes jie toli, jie nepasiekiami, nepakartojami. Tarsi ir tavo, tarsi nuosavybė – o nieko negali padaryti, negali paliesti, negali pajausti tą patį. Ištiesk ranką – o jie vis tiek už mylių. Ir su kiekviena sekunde tolsta dar labiau…

Nice Little Penguins – Flying.

Oi kiek daug įvyko nuo tada, kai paskutinįsyk rašiau… Būna taip kartais: kai kurios dienos slenka ramiai, be nuotykių. Jeigu kas nors paklaustų kas naujo, net nesugalvotum ką papasakot O kartais priešingai: per labai trumpą laiką tiek visko įvyksta, kad nežinai nuo kurio galo pradėt pasakot…
Gal pradėkim nuo globalių dalykų. O teisingiau – globalių praradimų. Taip taip, ir aš apie tą patį, apie ką kalba visas internetas – mirė Maiklas Džeksonas. Kai man į spamo dėžutę atėjo pirmas laiškas su tokia žinia, ištryniau jį dar ir pasipiktinus – ko tik nesugalvoja tie spameriai Paskui buvo šokas, sužinojus, kad čia tiesa…
Nebuvau prisiekusi gerbėja, bet patiko daug jo dainų. Ir žinojau jas ne iš radijo stočių, transliuojančių senesnę muziką. Žinojau jas iš savo paauglystės. Kaip mėgstama sakyti: su jomis užaugau. Tai ne senos geros dainos, kurias išgirsti pamėgsti, ir vis stengies įsivaizduoti – kaip jas dainavo, kas klausės, kaip rengėsi tuo metu, kuo gyveno… Tai dainos, su kuriomis turi gyvą ryšį: tu klausei, tu gyvenai su jomis, tu išgyvenai tą patį.
Skaudu girdėti apie mirtį. 50 metų – labai mažai. Paprastai tokiom progom žmonės sako: per anksti, per greit išėjo. Pagal metus – tikrai sutinku. Tačiau pagal gyvenimo patirtį, pagal nuveiktus darbus, pagal intensyvumą gyvenimo? Kaip ir neišeina pasakyti : per anksti (nepalaikykit cinike). O dar pagalvojus, kaip jį persekiojo spauda, tampė po teismus, kad sirgo krūva ligų, kad jaudinosi prieš artėjusius koncertus… Dabar visam internete mirga “rest in peace MJ”. Tikiuosi būtent tą jis ir gavo. Ramybę. Kurios neturėjo gyvenime.
Iliustraciją pasirinkau gan neįprastą. Dainas ir jų video klipus jūs turbūt ir tai peržiūrėjot per šias kelias dienas Taigi: Eurovizijos šokių konkursas, Lenkijos atstovai šoka pagal M.Jackson’ą.