Prieš šventes labai aktuali tema – gėrimas. Prisipažinkit, kiek iš jūsų negers? Spėju, tokių neatsiras… Tai pasiskaitykim, ir pamąstykim. O po to jau sau gerkit…
- Petrai, kas tau yra?
- Kaip tai – kas?
-Girdėjau, nerūkai ir negeri?
- Taip, jau seniai.
- Kodėl? Kažkas su sveikata?
Jis klausė taip rimtai, o balse skambėjo toks susirūpinimas, kad sutrikau ir neturėjau ką pasakyti. Blaivią gyvenseną aš jau seniai siejau su sveikata, ir tas jaunystės draugo požiūris išmušė mane iš vėžių.
O juk aš turėjau paklausti:
- Rimai, išgeri? Ir parūkai?
- Taip, žinoma! – būtų atsakęs jis išdidžiai.
- Kodėl?
Įsivaizduoju, kaip jis būtų sutrikęs.
- Negerai su sveikata? – nuo tokio klausimo jis būtų ir įsižeidęs…
Vis ruošiausi paklausti, bet vis pamiršdavau.
Jau nepaklausiu. Rimo kaulai pūva miestelio kapinėse.
Pasirodo, jam tikrai su sveikata buvo ne kas. Per vienas pagirias neatlaikė širdis.
Alkoholis ir sveikata – neatsiejami mūsų kultūroje.
Su Jonu mudu seniai nesimatėme. Dabar jis įsijautęs pasakoja apie mūsų pažįstamus:
- Tu žinai, mano švogeris negeria, o neseniai metė rūkyti. Aš jam sakau: dabar mesi bobas.
Nejučiom prunkšteliu. Jonas nežino, kad aš irgi nerūkau ir negeriu.
Mano reakciją jis iššifruoja visai kitaip:
- Jeigu vyras negeria ir neberūko, tai jam nebereikia bobos!
- Aš irgi nerūkau ir nebegeriu, – sakau neiškentęs.
Jonas netenka žado.
- Petrai, negali būti! Juk tu – protingas žmogus!
Alkoholis ir potencija, alkoholis ir protas – irgi neatsiejami mūsų kultūroje. Dar galima būtų pridėti: alkoholis ir sėkmė, alkoholis ir laimė.
Vladis guli ant lovos, ir jam seniai nebegalima gerti, bet daktarai leidžia šiek tiek.
Kodėl?
- Kitaip jam užeitų depresija, – paaiškina žmona. – Nuo šimto gramų jam būna tik traukuliai, o kai užeina depresija, jis nori nusižudyti.
Vladis nori pavaišinti mane.
- Ne, Vladi, ne! Aš jau nebe.
Vladis išsprogina akis:
- Tai kokia prasmė gyventi?
Išsižiojau ir nutilau.
Alkoholis ir prasmė – tai jau labai netikėta.
Tai buvo tokia baisi tiesa, kad negalėjau suvokti.
Vladis pasakė esminį dalyką, pačią didžiausią tiesą – alkoholis yra visko prasmė.
Mūsų kultūroje niekas nėra taip sakralizuota, kaip alkoholis. Visose krikščionių bažnyčiose pačiu iškilmingiausiu momentu yra geriamas ne vanduo ir ne pienas, bet alkoholinis gėrimas – vynas. Alkoholis mūsų kultūroje laikomas Dievo krauju.
Sekmadienį žiūrėjau vestuvių vaizdo įrašą. “Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų…” “Karti, karti, degtinė karti!..” Paskui prasidėjo vadinamosios varžybos. Premija nugalėtojui – taurelė, paguodos prizas pralaimėjusiam – irgi taurelė, atsisakiusiam dalyvauti – baudos taurelė… Ar visa ši didžiulė kompanija galėtų švęsti ir linksmintis be taurelės?
Ne, žinoma, ne!
Nekalbėkim apie kitas kultūras, kur žmonės gyvena ir linksminasi be alkoholio. Mūsų kultūros realybė yra kitokia: alkoholis – visko pagrindas, jungiančioji grandis. Be jo sunku įsivaizduoti ir krikštynas, ir laidotuves, ir naujo pastato atidarymą, ir diplomatinį priėmimą…
Kai žmonės ruošiasi mesti gerti ir paklausia manęs patarimo, aš juos perspėju:
- Tik nemanyk, kad mūsų visuomenė smerkia girtavimą, o tave kas nors labai palaikys. Ne! Ji smerkia ligonius – tuos, kurie nebegali gerti.
Aišku, iš pradžių niekas tuo patikėti nenori. Juk tiek rašoma apie alkoholio žalą, apie girtuoklius, kurie skriaudžia šeimas ir pražudo save!..
Taip, girtuokliai tikrai smerkiami, bet ne girtavimas.
- Koks skirtumas? – stebisi žmogus.
Daug kas šventai tiki, kad smerkti girtuoklį – tai smerkti girtavimą. Smerkdamas vagį jis mano pasmerkęs vagystę, smerkdamas paleistuvį – paleistuvystę…
Iš tiesų viskas kitaip.
Mūsų kultūroje smerkiamas tik girtuoklis – tas, kuris neatlaikė ir nebegali gerti. Jis smerkiamas būtent už tai, kad nebegali gerti.
Panašiai pasmerkiamas ir vagis – tas, kuris susimovė. Ir paleistuvis, kai jis demaskuojamas. Juk tie, kurie smerkia, patys linkę prie svetimo gero ir prie svetimų moterų. Pagalvokime patys: jeigu smerktume ne susimovusius žmones, bet girtavimą, nusikaltimus ir paleistuvystę, tai juk patys nei girtautume, nei nusikalstume, nei paleistuvautume!
Viskas yra atvirkščiai.
Smerkiamas ne girtavimas, bet negalėjimas gerti.
Metusieji gerti tai žino geriau už visus kitus. Nuo visuomenės paniekos jie slepiasi po anoniminių alkoholikų kaukėmis, bendrauja tarp savęs uždaruose savo klubuose, pasidaro vieningi kaip bet kuri kita aplinkos spaudimą jaučianti mažuma. Kiti aplinkiniams taip ir nedrįsta prisipažinti, kad nebegeria, per visokius susiėjimus teisinasi negalį išgerti, nes esą “prie vairo”, jie netgi tyčia į tokias išgertuves važiuoja automobiliais, kad niekas neragintų. Yra ir tokių, kurie imituoja gėrimą, kilnoja taures ir girtėja kartu su visais, bet iš tiesų geria vandenį arba kokias sultis. Jie visada jaučia pavojų, kad bus demaskuoti ir pasmerkti.
Slaptą iššūkį savo kultūrai metę anoniminiai alkoholikai turi tradiciją savo susirinkimuose pasisakyti, kiek jie dienų iškentėjo negėrę. Visi čia laikomi lygūs – ir tie, kurie iškentėjo dvi, ir tie, kurie iškentėjo šimtą dienų.
- Aš jau iškentėjau trejus metus, – pasigyrė man klubo senbuvis.
Pažiūrėjęs į jį taip ir matai: jo gyvenimas iš tiesų tapo kančia!
Kančia be alkoholio.
Be tokios brangios vertybės!
- O kiek iškentėjai tu? – klausia manęs.
Tikrai, iš pradžių kentėjau ir aš. Tol, kol girtavimas buvo vertybė, kol buvau kultūros produktas, tol jaučiau didelę skriaudą negalėdamas gerti..
Šiandien stebiuosi, kaip aš galėjau tikėti tokia baisia apgaule.
Metantiems gerti šiandien sakau: arba spjausit į savo kultūros prietarus, arba kentėsit visą gyvenimą.
Girtavimas pasiliks už vertybę – jausit netekę vertybės.
Blaivus protas pasidarys vertybė – būsit pasiekę nepaprastai brangų dalyką.
Šiandien aš netikiu tais, kurie kenčia sukandę dantis.
Iškentėjai metus?
Puiku, už tai ir išgerkim!..
Naujausi komentarai