Laimutės viešas dienoraštis

Dear Diary,

Sometimes I just feel like a cracked pot; but then I remember the story of the two water pots. Here’s how it goes:

Long ago and in a faraway place, a water bearer had two large pots. Each was hung on the end of a pole, which he carried across his back. One pot was perfect. The other had a crack in it. [That's me.]

At the end of the long walk from the stream to the house, the cracked pot was only half full. The pot was very sad about his imperfection. [Sometime, you try doing a content page following all the rules.]

After two years, the pot spoke to the water bearer, saying he was a failure and ashamed that the crack allowed water to leak out all the way back to the house. [Me: Do I have enough keywords? The right ones? Too much product? Not enough? How about the format?]

The bearer said, “Did you notice that there are flowers only on your side of the path? That’s because I have always known about your flaw. I planted flower seeds on your side of the path. And every day while we walk back from the stream, you have watered them. For two years, I have been able to pick these beautiful flowers to decorate the table. Without you being just the way you are, there would not be this beauty to grace the house.” [Instructor to me: You can do it!]

The moral of this story is: Each of us has our own unique flaw. We’re all cracked pots, but it’s the cracks and flaws we have that make our lives interesting and rewarding. You have to take each person for who they are, look for the good in them, and help them recognize their strengths.

http://www.buzzingkidsworld.com/buzzblog.php?category_id=32873

//mano laisvas vertimas:

Mielas dienorašti,

kartais aš jaučiuosi kaip įtrūkusi puodynė. Bet tada aš atsimenu istoriją apie dvi vandens puodynes. Štai kaip viskas vyko:

Seniai seniai tolimoj karalystėj vandens nešėjas turėjo dvi dideles puodynes. Kiekvieną kabindavo gale lazdos, kurią nešdavo ant pečių. Viena puodynė buvo tobula, kita turėjo įtrūkimą. [tai aš]

Ilgo kelio nuo upelio iki namų gale, įtrūkusi puodynė buvo tik pusiau pilna. Puodynė labai sielojosi dėl savo netobulumo. [Kartais tu stengiesi pagaminti turinio puslapį pagal visas taisykles.]

Po dviejų metų puodynė prabilo vandens nešėjui, sakydama, kad yra netikusi ir jai gėda, kad įtrūkimas leidžia vandeniui bėgti visą kelią iki pat namų. [Aš: Ar turiu pakankamai raktinių žodžių? Ar jie teisingi? Per daug produktų? Nepakankamai? O kaip formatas?]

Nešėjas tarė, “Ar pastebėjai kad gėlės auga tik tavo kelio pusėje? Tai dėl to, kad aš visą laiką žinojau apie tavo įtrūkimą ir tavo kelio pusėje pasodinau gėlių. Kiekvieną dieną kai mes ėjome nuo upelio, tu jas laistei. Du metus aš galėjau prisiskinti šitų nuostabių gėlių ir papuošti stalą. Jeigu tu nebūtum buvusi tokia, kokia esi, nebūtų ir šito grožio namams papuošti. [Instruktorius man: tu gali!]

Šios istorijos moralas: kiekvienas turime savo ydų. Mes visi esam įtrūkusios puodynės, bet tai tie įtrūkimai ir ydos, kuriuos turime, padaro gyvenimą įdomiu ir vertingu. Turi priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, ieškoti juose gėrio ir padėti jiems pažinti savo stipriąsias puses.