Sigutė Ach vėl
Vienos mintys šiaip originalios ir įdomios, po kitomis aš pasirašyčiau, tarsi jos iš mano galvos būtų išimtos…
O kaip drambliui ar paršeliui užauga… sparnai?
– Nežinau, gal jais kaip nors užsikrečiama? Pavyzdžiui, eini pro įsimylėjusią žirafą, o parėjęs namo žiūri – jau ir pats sparnuotas… Tada mama ar kas nors iš namiškių ir sako: „Jei jau toks esi pakylėtas, tai gal lipk per balkoną ir nelaužyk sparnais tų durų…“
http://www.niekorimto.lt/lt/autoriai/sigute-ach/
Žmogaus teigiama reakcija yra kaip saulutė augalui – iš karto į tą pusę stiebi lapus. Jeigu pasaulis visą laiką būtų kartotojęs: „Ne ne, tavo zuikiai atrodo idiotiškai. Kas čia per gėlės?! Pažiūrėk į savo spalvų paletę: kodėl nėra jokių perėjimų, kodėl viskas taip plokščia?”, jeigu būčiau sulaukusi tik tokios reakcijos, tai gal ką nors kita veikčiau gyvenime. Tačiau visą laiką buvau giriama, tai ir augau kaip augalas – į saulutę, į tuos gerus žodžius.
O koks yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno?
Tiesiog mano menas yra prieinamas, perskaitomas. Menas nebūtinai turi būti perskaitomas, suprantamas kiekvienam – tik menininko ir Dievo reikalas, ką jis sukūrė. Juk buvo nemažai kūrėjų, kurie aplenkė laiką ir gyveno labai nelaimingi, nes tuo metu buvo kankinami visuomenės abejingumo. Tačiau visuomenės dėmesys irgi yra kankinimas.
„Ką veiksi vakare?” – man yra neatsakomas klausimas. Aš nežinau, nenoriu žinot ir nenoriu, kad manęs to klaustų. Nei vakare, nei ryte, nei per pietus. Aš nenoriu, kad „mane planuotų”.
http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=102&category=3
Naujausi komentarai