Tiems, kurie buvo…
Buvo kaip sodai, giria, beržynai šiaurėj
ankstyvą pavasarį, sniegui tirpstant.
Buvo kaip paukščiai, paukščiai vėjuje ir debesyse.
Buvo kaip smėlis, grūdai. Kaip kadugio dūmai.
Žydinčio riešuto šakos ir žalio rugio želmuo.
Buvo tyla.
Buvo žingsniai ir juokas, ir saulėn pakeltos akys.
Rasa ant blakstienų.
Tiems, kurie buvo vienatvė, skambinanti senu klavesinu Vilniuj.
Jauno kareivio daina. Strėlė ir lankas. Poetų paguoda.
Tiems, kurie buvo kaip mes, kaip visi, kaip kiekvienas:
liekni siluetai ant smėlio, ant sniego, ant vandenio.
Motinų sapnas. Šešėliai ant kieto grindinio.
Tiems, kurie buvo kiekvienas skirtingas,
kaip snaigės kristalas, kriauklės ant kranto, paukščių pėdos.
Tiems, kurie buvo kaip žemė – kantri, švari ir laiminga.
Tiems, kurių niekad daugiau, niekados nebebus.
Niekados – liūdniausias žodis lūpose ir žodynuose.
Niekad – mirties, nebūties sesuo, tuštuma už žvaigždžių,
šaltas siaubas vidurnaktį, krečiantis žmogų minioj
ir drėgnam požeminio traukinio tunelyj.
Niekad – šalmas žolėj.
Niekados – amžinybės, kurios nepažįstame, bendraveidis.
Niekad – tiems, kurie buvo, vienintelis kapo akmuo.
Tiems, kurie buvo žemė, vanduo ir ugnis.
Tiems, kurie buvo, atėjo žiema:
Žiūri pro ledo langą i mus paliktieji.
Sniego balandžiai plazda šerkšno plaukuos.
Baltos berniuko rankos laiko gitarą ant kelių.
Miega pusnynuose jo nebaigta daina.
Žiūri į jūrą didmiesčio aklos akys.
Tiems, kurie buvo,
šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus
žiema.
(Nagys, Henrikas,
Broliai balti aitvarai. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969)
Naujausi komentarai